ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Šiluvos Karalienė
Homilija Šiluvoje, 2006 m. rugsėjo 10 d., Šeimų dieną

Tik ką dviem karūnomis buvo apvainikuotas Šiluvos Dievo Motinos paveikslas. Šiuo veiksmu pareikšta didžiausia Dievo tautos, t.y. visų mūsų pagarba Švč. Mergelei Marijai, tapusiai Dievo Sūnaus Motina ir didžiąja Atpirkimo darbo talkininke.

Garsių ir stebuklingais laikomų paveikslų vainikavimo tradicija atėjo iš 5 amžiaus nuo Efezo Susirinkimo laikų. Ji ypač išplito Vakaruose XVI amžiuje. Popiežiai pritarė šiai pamaldumo formai ir žymius, viešai garbinamus Dievo Motinos paveikslus patys arba per savo įgaliotus vyskupus papuošdavo karališkomis diademomis.

Vainikavimo apeigomis Bažnyčia viešai pareiškia, kad Švč. Mergelė Marija pelnytai laikoma Karaliene. Kodėl Bažnyčia taip vertina Dievo Motiną Mariją?

Švč. M. Marija yra Dievo Sūnaus ir Karaliaus - Mesijo Motina. Ji Motina Sūnaus, apie kurį angelas pasakė: "Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo" (Lk 1, 32-33).

Šventoji Marija yra Karalienė, nes ji amžinu Dievo nutarimu turėjo ypatingą dalį išganymo darbe, kuriuo Jėzus Kristus mus atpirko ir įsigijo savo brangiuoju krauju. Apreiškimo Knygoje aprašomas regėjimas, kurio metu prie Avinėlio sosto šventieji gieda: "(Tu) nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje" (Apr 5, 9-10). Šitas atpirkimas nebūtų įvykęs, jei Marija į dangaus pasiuntinio pasiūlymą tapti Išganytojo Motina nebūtų atsakiusi: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei" (Lk 1, 38).

Švč. Mergelė Marija buvo tobula Kristaus mokinė. Ji saugojo savo širdyje Dievo žodį, būdama ištikima savo misijai iki Jėzaus mirties ant kryžiaus, o po Prisikėlimo Ji palaikė apaštalus, likdama maldos vienybėje su pirmuosius žingsnius žengiančia Bažnyčia.
Vatikano II Susirinkimo dokumente Lumen gentium skelbiama: "Baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją" (LG, 59).

Dievo Sūnaus Gimdytoja - tai žymiausioji Bažnyčios narė, apie kurią popiežius Paulius VI pasakė, kad "ji yra Bažnyčios didžiausia dalis, geriausia dalis, žymiausia dalis, rinktinė dalis".

Šiandien mes džiaugiamės šiuo nauju Šiluvos Dievo Motinos pagerbimu ir trokštame, kad ji būtų kiekvieno Šiluvos piligrimo, kiekvieno mūsų tautiečio Karaliene.

Šeima - Tautos ir Bažnyčios viltis

Evangelija (Mk 7,31-37) pasakoja apie labai nelaimingą žmogų, kurčią nebylį, negalėjusį net paprašyti kitų pagalbos. Jėzus šį nelaimingąjį pastebėjo ir išgydė.

Daugelis šeimų nūnai panašios į šį kurčią nebylį. Jos sunkiai serga, jų padėtis tragiška, ir niekas nežino, kaip joms padėti. Kas išrašys receptą, kaip bent šiek tiek sumažinti skyrybų skaičių? Kaip padėti šeimoms, kad jose augtų bent keli vaikai ir laisvę atgavusi Lietuva neišmirtų? Kaip masinės kultūros apsuptyje išugdyti jaunimą, suvokiantį, jog tikrą žmogišką meilę nevalia pakeisti tik seksu.

Kai kam atrodo, kad sunki materialinė padėtis yra svarbiausioji priežastis, nulemianti tėvų pasirinkimą vengti vaikų. Jei pasidairysime po platųjį pasaulį, pastebėsime, kad ir turtingiausiuose kraštuose dalis žmonių nesivargina turėti bent kiek didesnę šeimą, nes mąsto, kad vaikai apsunkins ir atims galimybę pasiimti iš gyvenimo tai, ko geidžia širdis. Šių žmonių beveik neįmanoma įtikinti, kad vaikai šeimos gyvenimui suteikia visiškai kitokią kokybę, nes tuomet esminėmis vertybėmis tampa meilė ir pasiaukojimas, o ne pinigai ir pramogos.

Didžiausias šeimų priešas yra dabartinis sekuliarizmas, iškreipiantis žmonių mąstymą ir įtikinantis, jog žmogaus laimė slypi daiktuose ir savo norų patenkinime. Dievui šeimoje beveik nelieka vietos. Jeigu prarandama amžinybės perspektyva ir gyvenimas tvarkomas ne pagal Dekalogą, bet laiko madą, tuomet lengvai padaroma išvada, kad šiame gyvenime reikia kuo mažiau save apsunkinti. Dėl to televizijoje nėra laidų, kuriose būtų rodoma didelės šeimos laimė. Tenai pasakojama apie žmones, kurių namuose prašmatnūs baldai, reti šunys ar kitokia egzotika, tik ne būrys vaikų. Kažkas suformavo nuomonę, kad tik alkoholikai gali turėti daug vaikų. Gaila, bet neturime geros, valstybės vykdomos šeimų politikos. Jei valstybė daugiau remtų normalias šeimas, mes neabejotinai daugiau jų ir turėtume.

Plačiai propaguojama seksualinė laisvė tapo didžiąja šeimų nelaime. Liberalus požiūris į lytinius santykius iškreipia tikros meilės suvokimą ir kliudo jaunimui pasiruošti atsakingam šeimos gyvenimui. Vadinamoji seksualinė revoliucija, kuria jau persirgo Amerika, o dabar serga Europa ir Lietuva, nėra joks išsilaisvinimas ir jokia laimė, bet amoralaus cunamio banga, po savęs paliekanti sugriautus gyvenimus. Labai gaila, kad žmonės visiškai nieko nepasimoko iš istorijos klaidų.

Neatsakingas santuokinis gyvenimas šiandien yra legalizuotas. Seimas įteisino partnerystę, paskatinusią dalį jaunimo rinktis niekuo neįpareigojantį bendrą gyvenimą. Visi mąsto tik apie tai, kaip skyrybų metu pasidalyti turtą ir pinigus, bet nemąsto, kad seksualiniai santykiai be įsipareigojimo gyventi, mylėti ir viskuo dalytis drauge iki mirties sužeidžia žmogų ir priverčia jį degraduoti. Tokia meilė yra melas, pasakytas ne lūpomis, bet visu kūnu. Didesnio melo ir būti negali. O melu grindžiamas gyvenimas visuomet veda į aklavietę. Vadinamoji partnerystė yra viena iš svarbesnių priežasčių, dėl ko žmonės taip lengvai nusigręžia nuo savo tikėjimo praktikos. Tikėjimas gali išlikti tik tuomet, kai einama tiesos keliu.

Šiuo metu Europoje plintančios homoseksualios santuokos yra moralinės degradacijos viršūnė. Moralinis iškrypimas pateisinamas mažumų teisėmis, tolerancija kitokiems ir t.t. Kokia apgailėtina padėtis, kai valstybių vadovai, parlamentai ir vyriausybės vietoj atsakingų, nors ir nepopuliarių, sprendimų kasa gilią duobę ir į ją stumia ne priešus, bet savo piliečius. Islamas su malonumu šią duobę užkas.

Šeimas žudo alkoholis. Tai tiesiog kruvina tiesa, kurios nereikia įrodinėti. Visuomenė baigia priprasti, kad geria ne tik nusivylusieji gyvenimu, bet ir abiturientai, net vaikai. Teigiama, jog kalta per daug tolerantiška visuomenė. Tačiau kuo pateisinti tuos, kurie liberalizavo alkoholio įstatymą, leidžiantį pardavinėti alkoholį ištisą parą ir bet kur, net degalinėse. Pinigams vergaujančiųjų juodas lobizmas tikriausiai pasieks ir naminės legalizavimą. Įrodinėjama, kaip praturtės valstybė nuo papildomų mokesčių už alkoholį. Mes jau praturtėjome lošimo namų suluošintais savo tautiečiais.

Šiandienis pasaulis baisisi teroristais, žudančiais visiškai nekaltus žmones. Tačiau kiekvienas negimusios gyvybės ir žmogaus embriono sunaikinimas yra panašus terorizmas, kuris nusineša ne šimtus, bet tūkstančius, milijonus gyvybių. Žudymo negali pateisinti jokie argumentai. Teroristai, žudydami nekaltus žmones, taip pat sakosi kovoją už savo šalies piliečių ateitį.

Šeimoms ir visuomenei išgydyti yra tik vienas vaistas - gilus tikėjimas. Šito nesuvokianti visuomenė pasirašo sau mirties nuosprendį. Lietuva yra iš tų šalių, kurios tai daro. Protingais įstatymais valstybė gali daug padėti šeimai, tačiau ją išgelbėti gali tik šeimoje esanti gilaus tikėjimo atmosfera, kai tėvai suvokia, kad jų vaikai yra Dievo vaikai, o didžiausias šeimos turtas - tikėjimo nušviesta meilė.

Paveskime Šiluvos Karalienės globai mūsų šeimas ir vaikus, ypač dalyvaujančius šios dienos šventėje.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą