į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Ganytojo žodis

Atsakinga laisvė
Žodis 2006 m. vasario 16 d. Kristaus Prisikėlimo šventovėje

„Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint, skambinti tavo garbei, Aukščiausias!“ (Ps 91). Susirinkome į Kristaus Prisikėlimo šventovę padėkoti Dievui už tautos prisikėlimą laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Minime Lietuvos nepriklausomybės 88-erių metų sukaktį. Į šią dieną ėjome knygnešių ir Sibiro katorgos keliais; laisvę gynėme, ja džiaugėmės, ją praradome ir vėl susigrąžinome. Sudėtingas ir sunkus tas laisvės kelias.


Nūnai kažkas kaip akmenį tėškė sunkią mintį: išsilaisvinome ne tik nuo Maskvos, bet ir nuo sąžinės bei atsakomybės. Nepriklausomybė pavirto priklausomybe nuo pinigų, interesų, lošimo namų, svaigalų, narkotikų ir neatsakingos meilės. Tauta, už laisvę sudėjusi didžiules aukas, negeba tą laisvę panaudoti kūrybiniam darbui, bet skęsta rietenose dėl valdžios, turtų, įtakos – dėl galimybės nugvelbti riebesnį kąsnį. O kas prisimena pareigą gerbti šalia mūsų esantį silpną Lietuvos pilietį ir pasirūpinti, kad būtų jam šviesiau akyse?

Dabartis kelia rūpestį ne tik prezidentui, bet ir visiems mąstantiems Lietuvos žmonėms. Vienas tautietis rašo: “Dabar mes esam sovietiniai daugiau nei prieš 15 metų. Senoji karta, kuri buvo auklėta ir brendo tarpukaryje, baigia išeiti iš mūsų tarpo. Lieka sovietinė karta. Sovietinis idealas - gerti, susikombinuoti, vogti, spekuliuoti, ,,mokėti gyventi'', meluoti be sąžinės graužaties - įaugęs į jų sąmonę. Moralinės, religinės ir tautinės vertybės nemadingos ir išjuokiamos. Spauda ir televizija bruka mums kitokias vertybes. Pagirtinas yra tik tas lietuvis, kuris turi daug pinigų, kad ir kokia būtų jų kilmė, nes jei neturi pinigų, tu esi niekas. Tokios dabar yra vertybės“. Šitie žmonės nemąsto, kad ir jiems „reikės stoti prieš Kristaus teismą, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5).

Pasiguoskime, kad ne mes vieni nemokame tinkamai naudotis laisve. Jokių okupacijų nekamuota Europa taip elgėsi su laisve, kad ji nešė ne tik gėrį, bet pagimdė ir moralinį nuosmukį ir net niekinimą branginančių kitokias vertybes. Dėl to sprogsta bombos, dega ambasados, o neapykanta liejasi per kraštus. Sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europos ir musulmonų pasaulio dailininkai varžosi, kurie labiau įžeis vieni kitus.

Laisvės sampratą iškreipė ne barbarai, bet laisvos Europos žmonės. Danų laikraštis, laikydamasis savaip suprastos laisvės nuostatos, atspausdino Mahometo karikatūras, skaudžiai įžeidė islamo pasaulį ir tarp Vakarų ir Rytų dar labiau pagilino žiojėjusią prarają. Šiandien niekas nežino, kas, kada ir kokius tiltus nuties tarp šių dviejų pasaulių. Dienraščių redaktoriai, lenktyniaudami vieni su kitais, vis pylė benziną į ugnį. Kai kurie iš jų savo niekuo nepateisinamą elgesį taip aiškino: „Viena esminių demokratinės visuomenės laisvių yra laisvė viešai koneveikti ir niekinti Dievą“. Šitaip laisvas yra ir demonas. Panašus į jį panoro būti ir visuomenės bendravimo priemonių žmogus. Pasekmes jau matėme,- jos aiškiai neadekvačios, bet kitokių nebuvo galima tikėtis. Ir tai dar ne pabaiga.

Mes, Lietuvos žmonės, nenustebome, kai šias įžeidžiančias karikatūras atspausdino ir lietuviškas dienraštis. Nustebome tik tuomet, kai mūsų valstybės atsakingi asmenys užmiršo atsakomybę už savo žmones. Bet gal nereikėjo nustebti? Atsakomybės Lietuvoje nebuvo nuo pat devyniasdešimtųjų metų. Mes matėme „40 kapeikų“, kuri brutaliai piršo nešvankybes, televizijos kanalus, kurie pikčiau už chuliganus moraliai apiplėšinėjo negebančius laisve pasinaudoti Lietuvos žmones, ypač jaunimą; matėme visapusiškai alinamą Lietuvą. Tuo metu valstybės atsakingi žmonės nesugebėjo nei priimti reikalingų įstatymų, nei garsiai pasakyti, kad nevalia ne tik kurstyti tautinės, rasinės ar religinės nesantaikos, bet ir demoralizuoti tautos, sunaikinant jos dvasinį imunitetą visoms blogio atakoms.

Minėdami 88-ąsias Nepriklausomybės metines, džiaugiamės, kad esame Europos Sąjungos nariai ir kad į Lietuvą atplaukę milijardai eurų pakels žmonių gerbūvį. Tačiau ar tapsime laimingi? Laimingą žmogų padaro ne pinigai, bet jo kilni dvasia, verčianti nuolat daryti gera šalia esantiems žmonėms. Bet kas apie tai mąsto? Kuriems tai rūpi, vadinami atsilikėliais ir praeities žmonėmis. Tuo tarpu „pažangieji“, lenktyniaudami vieni su kitais, grobia žemes, pastatus ir triumfuoja, kad, suėjus senaties terminui, niekas negalės kėsintis į jų pasiglemžtą turtą.

Šiandien neverta sverti, kiek Nepriklausomoje Lietuvoje yra tamsos ir kiek matosi vilties. Lietuvą mylintieji žino, kad jie Dievo yra pašaukti ne raudoms, bet darbams - būti žmonėmis, beriančiais dirvon sėklą (plg. Mk 4,26). Blogio visuomet buvo ir bus, kaip buvo ir bus žmonių, panašių į tuos, kurie 1918-aisiais gynė Lietuvos laisvę, vėliau žuvo miškuose ar gyvuliniuose vagonuose važiavo į Sibirą, kurie siekė laisvės ne niekinti tikėjimą ar žmones, bet būti savo žemės ir savo likimo šeimininkais. Jie troško, kad Tėvynėje visi būtų laimingi ir visur skambėtų lietuviškas žodis ir daina.

Laisvos Lietuvos žmonės, sveikindamas jus su Lietuvos Nepriklausomybe, kviečiu prisiimti atsakomybę už turimą laisvę, už tokią Lietuvą, iš kurios nesinorėtų niekur išvažiuoti, kad ji užaugtų iš garstyčios grūdelio į didelį medį, kurio pavėsyje gyventų laimingi Lietuvos žmonės. Prisiimkime atsakomybę už jos dabartį ir ateitį, giliai suvokdami, kad be Dievo palaimos ir be mūsų visų pastangų niekas nesukurs visiškai laisvos Lietuvos.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt