ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Šv. Kūdikėlio Teresės relikvijų apsilankymas Kauno arkikatedroje bazilikoje
2007 m. birželio 23 d. homilija, pasitikus Kaune šventosios relikvijas

Su dideliu džiaugsmu pasitikome prieš šimtą metų gyvenusią karmelitę šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Gyva būdama, ji mažai keliavo ir brandžiausi jos gyvenimo metai prabėgo Karmelio vienuolyne, kur ji užsiaugino galingus dvasios sparnus.

Šventoji Teresė gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alansono miestelyje. Ji buvo jauniausia iš devynių vaikų; iš jų net šeši mirė kūdikystėje. Būdama aštuonerių metų, ji pradėjo mokytis Lizjė miestelyje benediktinių vadovaujamoje mokykloje-internate. Čia praleistus penkerius metus šventoji Teresė prisimena kaip pačius liūdniausius savo gyvenimo metus. Droviai mergaitei reikėjo mylinčios motinos globos, deja, tarp svetimųjų ji šito labai pasigedo. Motina labai anksti mirė, todėl antrąja Teresės motina tapo sesuo Paulina, tačiau ir ši greitai paliko tėvų namus, įstodama į Karmelio vienuolyną. Tokių praradimų mažajai Teresei buvo per daug – ji  susirgo, tačiau Dievo planuose šiai mažai mergaitei buvo numatyta atlikti didelius meilės darbus. Šeimai besimeldžiant, Teresė netikėtai pasveiko. Dievas tokiu sunkiu keliu vedė mažąją Teresę artyn prie savęs. Labai anksti ji pajuto pašaukimą pasišvęsti Dievui ir siekė kuo greičiau realizuoti savo svajonę. Negavusi vyskupo leidimo dar būdama visai jauna stoti į vienuolyną, Teresė jį gavo iš paties popiežiaus Leono XIII. Taigi, būdama vos penkiolikos metų, ji paliko pasaulį, užsidarydama griežtos regulos Karmelio vienuolyne, kur po dvejų metų įžadais pasišventė visą gyvenimą tarnauti Dievui.

Karmelyje Teresė praleido gražiausius jaunystės metus iki tos akimirkos, kai Viešpats ją pasišaukė pas save. Karmelyje subrendo jos didelė meilė Dievui ir žmonėms. Vyresniųjų paraginta savo dvasinius išgyvenimus bei patirtis Teresė surašė knygoje „Vienos sielos istorija“, kuri daugeliui dvasinės šviesos ieškančių sielų padėjo ir padeda surasti tą mažąjį, labai gražų ir saugų kelelį pas Dievą. Gyvendama vienuolyne, ji daug meldėsi už kunigus, ypač misionierius, kad jie sėkmingai neštų Evangeliją į Dievo nepažįstantį pasaulį. Svarbiausią savo misiją Teresė atlieka po mirties. Prieš pat mirtį ji rašė: „ Aš jaučiu, kad mano misija tuojau prasidės. Mano misija – padaryti, kad gerasis Dievas būtų taip mylimas, kaip aš Jį mylėjau..., nurodyti sieloms savo mažąjį kelią. Kelią dvasinės kūdikystės, kelią visiško atsidavimo. Aš trokštu nueiti į dangų, kad galėčiau gera daryti ant žemės. Ne, aš negalėsiu ilsėtis iki pasaulio pabaigos. Bet kai angelas pasakys: „Laiko daugiau nebėra!“, tada aš ilsėsiuos, tada galėsiu džiaugtis, nes išrinktųjų skaičius bus pilnas.“ Teresė iškeliavo pas dangaus Tėvą sulaukusi vos 24 metų. Paskutinieji jos žodžiai buvo: „Mano Dieve, aš tave myliu!“

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė įsisavino pačią Evangelijos esmę – tikriausią kelią pas Tėvą. O tas kelias – tai dvasinės kūdikystės kelias. Jėzus Kristus kartą pakvietė vaikus prie savęs ir pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 10, 14). Šv. Teresė buvo viena iš tų Jėzaus pakviestų mažutėlių, tobulai išsaugojusių savo širdyje kūdikio dvasią. O kuo kūdikis skiriasi nuo suaugusiųjų? Jis yra mažas, silpnas, nieko neturintis, tačiau visiškai pasitikintis tėvais. Jis nieko neturi ir nieko negali, tačiau visiškai pasitiki tais, iš kurių gauna viską. Šv. Teresė visą gyvenimą stengėsi būti toks kūdikis. Vienuolyne ji absoliučiai nieko neturėjo, buvo labai nuolanki ir visiškai pasitikėjo dangaus Tėvu. Kaip kūdikis už tėvų gerumą bei rūpestį atsilygina meile, taip ir šv. Teresė už patirtą Dievo meilę neliko skolinga – ne tik pati mylėjo, bet ir troško, kad visi žmonės Dievą mylėtų panašiai kaip ji. Dievo meilė buvo išskirtinis jos bruožas.

Šv. Teresė, norėdama Dievo akyse būti kūdikis, siekė būti maža ir nuolanki. Tikras nuolankumas reikalauja už visą gėrį, kurį turime savyje ar matome šalia savęs, būti dėkingiems Dievui. Tas pats nuolankumas skatina matyti savo silpnybes ir nesistebėti savo vargingumu bei dvasiniu skurdu. Savo vargingumo pažinimas turi ne stumti į nusiminimą, bet skatinti dar labiau pasitikėti Dievu. Todėl matydama savo silpnybes, šv. Teresė meldėsi: „Aš negaliu nieko – būk mano stiprybė.“

Šv. Teresė labai giliai suprato neturto palaimą. Pačių turtingiausių tėvų vaikai ateina į šį pasaulį, neturėdami jokių turtų, bet viską gaudami iš savo tėvų. Šv. Teresė, iš tikrųjų pasisavinusi kūdikio dvasią, troško ne turėti turtų, bet viską gauti iš mylinčio Tėvo rankų. Norėdama būti turtinga tik Dievo, šv. Teresė meldėsi: „Mano Dieve, aš neturiu nieko – būk mano turtas.“

Kalbant apie šv. Teresę, reikia ypač išryškinti jos kūdikišką pasitikėjimą Dievu. Kūdikis be tėvų pagalbos negali nužengti nė vieno žingsnelio. Mačiau Santakoje mažą vaikutį, bandantį važiuoti dviratuku. Dviratis neklusniai suko į šalį, ketino virsti, tačiau viską gelbėjo vaiką prilaikanti tėvo ranka. Jeigu ne ta ranka, šis vaikas tuojau būtų nuvirtęs. Šv. Teresė pažino dangaus Tėvą ir suprato, kad reikia pasitikėti jo gerumu ir meile. Dievas savo meilę užrašė ant Golgotos kryžiaus ir ant kiekvieno altoriaus tabernakulio. Dieną naktį jis kalba:

„Žmogau, aš tave myliu!“ Šia meile pasitikėti niekuomet nebus per daug.

Evangelijoje randame nuostabiai gražų Jėzaus Kristaus pasakojimą apie pasitikėjimą Dievu (Mt 6, 24 – 36). Jėzus skatino žmones visiškai pasitikėti Dievu ir nebūti bailiai susirūpinusiems rytdiena. Kaip labai reikalingas šis šv. Teresės pasitikėjimas Dievu mums, Lietuvos žmonėms, kurie sielojamės dėl kiekvienos nesėkmės, pykstame, kad negauname tiek, kiek geidžia mūsų širdis, ir pavydime, kai kaimynas važiuoja ilsėtis į Turkiją ar Kanarų salas.

Šv. Teresė užsidarė į kontempliatyvų vienuolyną ne tam, kad pamirštų pasaulį, bet kad pasauliui neštų meilę. Savo malda ji apkeliavo visus žemės pakraščius, visus žemynus, trokšdama, kad žmonės pažintų Dievą ir jo Sūnų Jėzų Kristų. Ji ypač daug meldėsi už misionierius, dėl to Bažnyčia paskyrė ją misijų globėja. Mes gi esame linkę užsidaryti savo mažame pasaulėlyje ir nesirūpinti kitais. Prisiliesdami prie šv. Teresės relikvijų, praplėskime savo širdis.

Šv. Terese, praplėsk mūsų širdis, kad jose tilptų visas pasaulis!

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą