ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Šv. Teresė – Bažnyčios mokytoja
Homilija 2007 m. birželio 25 d. šv. Teresės relikvijas iš Kauno arkikatedros bazilikos iškilmingai palydėjus į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią

1997 m. spalio 19 d. Šv. Petro aikštėje, pilnoje tikinčiųjų iš visų pasaulio kraštų, švenčiant Pasaulinę misijų dieną, per iškilmingą Eucharistijos šventimą popiežius Jonas Paulius II paskelbė Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę Visuotinės Bažnyčios mokytoja. Šia proga savo laiške „Divini amoris scientia“ popiežius rašė: „Šv. Teresė mums paliko originalią autobiografiją, kuri yra jos sielos istorija. Ji parodo, kaip per jos gyvenimą Dievas perteikė pasauliui ypatingą žinią, vadinamąjį evangelinį kelią, „mažąjį kelią“, kurį visi gali priimti, nes visi yra pašaukti į šventumą. <...> Ji padarė Evangelijos spindesį patrauklų mūsų laikams. Ji turėjo misiją padaryti, kad Bažnyčia, Mistinis Kristaus Kūnas, būtų pažįstama ir mylima. Ji padėjo gydyti sielas nuo rūstaus ir baimingo jansenizmo, linkusio pabrėžti Dievo teisingumą labiau nei jo dieviškąjį gailestingumą. <...> Kaip ir visų šimtmečių šventiesiems, taip ir jai, jos dvasinės patirties centras ir Apreiškimo pilnatvė yra Kristus. Teresė pažino Jėzų, mylėjo jį ir su sutuoktinės meile darė jį mylimą. Ji įsiskverbė į jo kūdikystės slėpinius, Evangelijos žodžius, kenčiančio Tarno kančią, įrėžtą jo šventajame Veide, jo šlovingojo gyvenimo spindesyje ir Eucharistiniame artume. Ji apgiedojo visas dieviškosios Kristaus meilės išraiškas taip, kaip jos minimos Evangelijoje“.

Šv. Teresės misija, kaip ji pati dar gyvendama pranašavo, prasidėjo po jos mirties. Kaip misionierė ir Bažnyčios mokytoja ji keliauja per visą pasaulį, mokydama rinktis evangelinį meilės kelią. Šv. Teresės dvasinio gyvenimo ir mokymo esminis bruožas yra gailestingoji Dievo meilė. Ji rašė, kad motinos Bažnyčios širdyje norinti būti meile. Gal dėl to šv. Teresė ir yra tokia populiari ir visiems suprantama.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės apsilankymas šiandienėje Lietuvoje yra nepaprastai reikalingas, nes Nepriklausomybės metais niekas tiek nenukentėjo, kaip meilės suvokimas ir tikra meile grindžiamas gyvenimas. Bulvarinė žiniasklaida iškreipė tikrosios meilės suvokimą, meilę sutapatindama su jusliniais malonumais, o turto godumas daugelį tautiečių paskatino rūpintis tik savo gerove ir nematyti svetimo vargo. Sumažėję pašaukimai į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą liudija, kad net krikščionišką visuomenę yra apėmusi gili krizė, kuri iš esmės yra meilės krizė. Pašaukimų į dvasinį luomą daugiausia būna tokioje visuomenėje ir tokiose šeimose, kur vyrauja pasiaukojanti meilė. Suprantama, kad Dievas gali pažadinti pašaukimus ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, tačiau tai tėra išimtys.

Nelankiusi jokio universiteto, nestudijavusi gausių teologų raštų šv. Teresė buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja. Iš kur ji sėmėsi dieviškos išminties ir kas padėjo susiformuoti giliai evangeliniams jos gyvenimo pagrindams? Pirmieji mokytojai buvo jos gerieji tėvai. Ji gimė giliai tikinčių katalikų Liudviko Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Abu šv. Teresės tėvai dėl savo tikėjimo ir švento gyvenimo liudijimo jau yra paskelbti Dievo tarnais. Teresė augo darnioje ir mylinčioje šeimoje ir čia ji gavo svarbiausias meilės pamokas. Nors motina anksti mirė, namuose likęs puikus tėvas savo pavyzdžiu suformavo Teresėlės sieloje dangaus Tėvo paveikslą. Tėvo meilės patirtis vėliau persmelkia jos santykius su Dievu. Taigi pirmoji šv. Teresės pamoka skirta tėvams – vaikams reikia perduoti ne sukauptus milijonus, bet didelės, nesavanaudiškos meilės lobį.

Kokie žmonės geriausiai supranta šv. Teresę ir gausiausiai renkasi į susitikimus su šia šventąja? Šiuos žmones vienija mažutėlių bruožas. Pasipūtėlis gali aplankyti atkeliavusias šv. Teresės relikvijas nebent vedinas smalsumo, visai panašiai, kaip ateinama į susitikimus su kokiu nors magu ar ekstrasensu. Išdidieji net mąsto, jog šventųjų relikvijų pagerbimas nereikalingas, o kai kurie šį pagerbimą net tapatina su pagonybe. Jie šitaip mąsto todėl, kad serga sunkiai pagydoma išdidumo liga: šv. Teresę gerai suprasti gali tik tie, kurie savo dvasia yra mažutėliai. O tie mažutėliai – žmonės, visiškai panašūs į tuos Palestinos gyventojus, kurie rinkdavosi klausytis Jėzaus žodžių. Tai vargų ir ligų kamuojami žmonės. Kai kurie galbūt klaidžioję nuodėmės keliuose ir įsitikinę, kad ten niekuomet nesuras laimės. Šv. Teresės dvasinio gyvenimo esmė yra savo silpnumo pripažinimas ir drąsa jo nesigėdyti. Teresėlė tiesiog džiaugėsi, kad yra silpna, maža, nieko negalinti, nes suprato, kad tokia būdama laimės dangaus Tėvo meilę. Šv. Teresė nesiruošė net į dangų nueiti su dideliais nuopelnais, bet troško, kad jos širdį užpildytų pats Dievas. Ji meldėsi: „Kai šio gyvenimo saulė nusileis, pasirodysiu prieš Tave tuščiomis rankomis. <...> Tavo akyse visas mūsų teisumas yra dėmėtas. Todėl noriu apsivilkti tavo paties teisumu ir iš Tavo meilės gauti Tave patį visai amžinybei.“

Mums esant labai silpniems, bėda būtų tik tuomet, jei to silpnumo gėdytumėmės, jei pyktume ant savęs ar ant Dievo, kad mums nesiseka ar daug ko stokojame. Tačiau jeigu savo silpnumą išgyvensime panašiai kaip šv. Teresė, tapsime mylimiausi dangaus Tėvo vaikai. Šią šv. Teresės pamoką vertėtų išmokti kiekvienam iš mūsų. Tuomet Bažnyčios mokytoja ne veltui būtų aplankiusi Lietuvą.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą