ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Sudilti darbuose
Homilija Marijampolėje minint palaimintojo arkivysk. J. Matulaičio beatifikacijos 20-ąsias metines 2007 m. liepos 15 d.

Šiandien prisimename du įvykius, nutikusius prieš dvidešimt metų. 1987 m. birželio 28 d. Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, dalyvaujant 70.000 tikinčiųjų miniai, tarp kurių buvo apie 2.500 lietuvių iš viso pasaulio ir kukli delegacija iš Lietuvos, įvyko Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos ir Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejaus iškilmės. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Šv. Petro bazilikoje skambėjo „Pulkim ant kelių“ giesmė.  

Džiaugsmo banga nuvilnijo ir per okupacijos bei prievartinio ateizmo sukaustytą Lietuvą. Vilniuje Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Lietuvos vyskupai drauge su kunigais ir gausiai dalyvaujančiais tikinčiaisiais minėjo Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejų. Liepos 12-ąją čia, Marijampolėje, dalyvaujant apie 40.000 tikinčiųjų dėkojome Dievui už naują Lietuvos Katalikų Bažnyčios palaimintąjį arkivysk. Jurgį Matulaitį.

Kuo palaimintasis arkivyskupas Jurgis yra aktualus šiandienei Lietuvai? Jis labai aiškiai primena, kokių Bažnyčiai reikia šventų kunigų, vienuolių ir vyskupų. Visų pirma arkivyskupas Jurgis buvo Dievo Kunigas didžiąja raide. Kunigystė Matulaičiui nebuvo profesija, bet pasišventimas tarnauti Dievui ir Jo tautai ten, kur jis Bažnyčios buvo siunčiamas.  

Po daugiau kaip šimtmetį trukusios carinės priespaudos Lietuva budo naujam gyvenimui. Palaimintasis arkivyskupas dalyvavo visuose atgimstančio religinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo baruose. Jis labai gerai suvokė, kad tikram Lietuvos prisikėlimui ypač reikalingas dvasinis prisikėlimas. Jis rašė: „Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties – Bažnyčiai dirbti, vargti, kentėti, kad Bažnyčios kentėjimai, vargai ir žaizdos būtų mūsų vargais, kentėjimais ir žaizdomis, kad būtume pagauti to vieno troškimo – nieko čia ant žemės nesitikint, neieškant, jokio sau pelno nelaukiant, savo gyvenimą aukoti Dievui, Bažnyčiai; sudilti darbuose, varguose ir kovose dėl Bažnyčios, kad mes turėtume tą didelį narsumą, jokių kliūčių iš pasaulio pusės ir jos galybių nesibijant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti į darbą drąsiai, į kovą dėl Bažnyčios tenai, kur labiausiai to reikia <...>, kad mes tik vieno bijotume – numirti dar nieko nevargę, nekentėję, nedirbę Bažnyčiai, sieloms išganyti, Dievo garbei skleisti“ (Užrašai, 1910 m.).

Palaimintojo arkivysk. Jurgio gyvenimui ypač būdinga vienybė su Bažnyčia. Ir anuomet netrūko pasipūtėlių, gebėjusių tik kritikuoti ir skaldyti. Jo taktika buvo kitokia: nekritikuoti, bet gerai išstudijuoti esamą padėtį, viską apsvarstyti Evangelijos šviesoje, atsiklausti, ką tuo klausimu kalba  Bažnyčia, o paskui pozityviai ir ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo.
Šiandien mums reikia gerai įsižiūrėti į palaimintąjį arkivyskupą, nes kritikos ir niurzgėjimo visur pastebime žymiai daugiau, nei pozityvių darbų. Net ir uolieji Bažnyčios darbininkai ir tikintieji dažnai pasiduoda tokiai pagundai. Pavyzdžiui, užuot įsimąstę, ką vienu ar kitu klausimu kalba Šventasis Raštas, ko moko Katalikų Bažnyčia, kai kurie pamaldūs žmonės linkę vadovautis neaiškiais, neištirtais apreiškimais, net sektantiškomis nuostatomis ir tokiu būdu nori prikelti Lietuvą ir Bažnyčią. Į labai apgailėtiną padėtį gali pakliūti net giliai tikintis žmogus, jeigu jis nepaiso Kristaus palikto kelio. O tas kelias yra Bažnyčios kelias ir juo galima saugiai eiti tik vadovaujant  apaštalų įpėdiniams.

Palaimintojo Matulaičio asmenybė buvo labai žavi. Jis sugebėjo sugyventi ir vesti dialogą su įvairių įsitikinimų žmonėmis. Būdamas veiklos žmogus, visuomet sugebėjo išlaikyti ramybę ir giedrumą. Nors jo gyvenime buvo labai daug fizinės ir dvasinės kančios, visa tai sugebėjo ištverti giedriu veidu. Sutikdamas blogį arba jo sumanymams prieštaraujančius žmones, jis sugebėdavo visa tai įveikti savo gerumu. „Blogį nugalėti gerumu“ – šis palaimintojo šūkis buvo įrašytas ne tik jo herbe, bet ir širdyje.

Arkivyskupo Matulaičio šventumo esmė – jo didelė meilė Kristui ir Bažnyčiai. Ta meilė nesireiškė kokiomis nors emocijomis, bet labai konkrečiu darbu. Nepaisant fizinių kentėjimų ir sutinkamų sunkumų, palaimintasis nuolat dirbo ir savo pavyzdžiu uždegdavo kitus. Neieškodamas asmeninės naudos, kasdien dalijo save žmonėms. Atkreipkime dėmesį, kad palaimintasis dvasiškai subrendo anksčiau, nei tapo vienuoliu. Šioje vietoje savo sąžinės patikrinimą galėtų atlikti ne vienas dvasiškis, mąstantis, kad gilus dvasinis gyvenimas yra reikalingas tik  vienuoliams, o pasauliečiui kunigui tarsi būtų keliami mažesni reikalavimai. Palaimintasis arkivysk. Jurgis gerai suprato evangelinį reikalavimą sekti paskui Kristų ir šito labai nuosekliai siekė. Iš tikrųjų, mes, Kristaus sekėjai,  žemės druska galime būti tik tuomet, kai bandome savyje įgyvendinti evangelinį radikalumą. Antraip tampame niekam neįdomūs, Kristaus žodžiais tariant – užgesusiais žibintais. Matulaitis neieškojo patogaus kunigo gyvenimo, kurį būtų galėjęs surasti, atsiduodamas vien akademiniam darbui, bet ėmėsi nepopuliaraus vienuolijos atnaujinimo darbo  ir tam paskyrė labai daug laiko ir jėgų. Jis suprato, kad vienas nenuveiks didelių darbų, todėl turi ieškoti gerų talkininkų.

Norėčiau aptarti vieną problemą, susijusią su palaimintojo arkivyskupo Matulaičio vieta mūsų, lietuvių, gyvenime. Atrodo, darome vieną didelę klaidą, nes nepastebime šio šventojo gyvenime esminių dalykų. Kai kam jis yra tik vienuolis, marijonas ir kartu kažkoks tolimas. Tai netiesa. Palaimintasis arkivyskupas visų pirma buvo labai geras krikščionis, uolus Dievo kunigas, ištikimas Kristaus sekėjas, labai tvirtai stovėjęs ant žemės, bet neleidęs, kad žemė prikirptų jo dvasios sparnus.

Šiandienė Lietuva antrą kartą eina atgimimo keliu, o mes kartais bandome išrasti ką nors nauja ir vis klausiame, ką daryti, ko šiandien reikia Lietuvai ir Bažnyčiai? Reikia šventųjų. Reikia pozityviai dirbančių vyrų ir moterų, dirbančių net tuomet, kai niekas nedėkoja, o vien kritikuoja. Palaimintasis kviečia mus būti tokius.   

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą