ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Pašaukimas būti Kristaus mokiniu
Homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje šventinant kunigus 2007 m. liepos 29 d.

Evangelijoje pasakojama apie stebuklingą žvejonę Genezareto ežere (Lk 5). Mokiniai, visą naktį vargę, nieko nesugavo ir plovė tinklus. Dieną, kai nebuvo jokios vilties ką nors pagauti, Jėzaus paraginti žvejai dar kartą užmetė tinklus ir jų laimikis buvo toks didelis, kad valtis kone skendo. Patyrę Galilėjos žvejai buvo apstulbę ir išsigandę dėl šios stebuklingos žvejonės. Tuomet Jėzus tarė Petrui: „Nebijok, nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 9). Tokiomis aplinkybėmis žvejai tapo pirmaisiais Jėzaus mokiniais ir Jo mirties bei prisikėlimo liudytojais.

Jėzus Kristus pakvietė būti Jo mokiniais paprastus žmones: beveik visi jie buvo neturtingi Galilėjos žvejai. Maža to, Kristaus pašauktieji buvo silpni ir klystantys žmonės. Po stebuklingos žvejonės Petras, išgyvendamas Dievo artumą ir savo nuodėmingumą, sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 11)

Jėzus Kristus, panašiai kaip anuomet Galilėjoje, ir dabar pakviečia kai kuriuos vyrus pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnybai, tačiau žmogus visuomet lieka laisvas šį kvietimą priimti ar jį atmesti. Net kai kurie Jėzaus mokiniai atsisakė sekti Kristų ir pasitraukė. Evangelijoje skaitome, kaip po duonos padauginimo dalis mokinių visam laikui pasitraukė nuo savo Mokytojo. Juos papiktino Jėzaus kalba apie Eucharistiją.

Šiuo metu Lietuvoje yra sumažėjęs skaičius asmenų, atsiliepiančių į Kristaus kvietimą pasišvęsti Evangelijos tarnystei. Kai kas tai vadina tikėjimo krize. Galima šį reiškinį įvairiai interpretuoti, tačiau jo esmė aiški – šiandien Dievas kviečia būti Jo mokiniais ir Evangelijos skelbėjais panašiai, kaip anuomet Galilėjoje, tačiau nūnai yra daug sunkiau atsakyti Viešpačiui „taip“.

Per visas informavimo priemones skleidžiama materialistinė, malonumų ieškojimu grindžiama kultūra stipriai veikia jaunimo sąmonę, įtikindama, kad žmogus gali būti laimingas tik turėdamas daug turto ir viską sau leisdamas. Formuojama nuostata, kad be didelių pinigų, leidžiančių išpildyti visus savo norus, žmogaus gyvenimas lieka tarsi nepilnavertis. Tarnavimas kitiems yra nuvertintas ir dauguma žmonių net netiki, kad kažkas gali nesavanaudiškai tarnauti visuomenei. Jaunimui rodomos žvaigždės nešviečia gėriu ir moralumu, nes egoizmas yra tapęs jų gyvenimo alfa ir omega.

Tokio požiūrio supamam jaunam žmogui tikrai nelengva pozityviai atsakyti į Dievo kvietimą pasišvęsti jo tarnystei, juo labiau kad neretai netgi tėvai nepritaria tokiam vaiko apsisprendimui. Todėl nenuostabu, kad dauguma jaunų žmonių renkasi šeimos kelią, nors santuokai būna visiškai nesubrendę, o kai kurie net atmeta pagrindinį santuokos tikslą – pratęsti gyvybę.

Šventajame Rašte randame ne vieną pasakojimą, kai žmonės bandė priešintis Dievo kvietimui prisiimti skiriamą pareigą. Kai Dievas pakvietė Mozę išvesti Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės, šis spyriojosi, aiškindamas, kad faraonas jo neklausysiąs, ir labai nenorom priėmė sunkią pareigą. Pranašas Jeremijas, išgirdęs Dievo kvietimą, sudejavo: „Ai ai ai, Viešpatie Dieve! <...> aš nemoku kalbėti!“ (Jer 1, 6). Pats uoliausias Kristaus mokinys Petras, bijodamas patirti sunkumų, net patį Mokytoją atkalbinėjo neiti kančios keliu.
Tad ko reikia, kad Viešpaties balsas, kviečiantis jaunuolį pasišvęsti altoriaus tarnystei, būtų išgirstas? Daugiausia gali padaryti tėvai, gyvenantys darnioje santuokoje. Geroje šeimoje augantis vaikas lengvai susiformuoja Dievo paveikslą ir pamilsta Kristų. Čia jis įgyja reikiamo atsparumo neigiamai įtakai, sklindančiai iš bulvarinės žiniasklaidos ir mirties kultūrą skleidžiančios reklamos. Geroje šeimoje vaikas gauna atsakymus, kodėl su didele jėga jaunimui peršamas alkoholis ir seksas, o pinigų industrija nesivadovauja jokia morale: jos dievas yra tik pinigai. Vien geroje šeimoje gali subręsti pasiryžimas atsistoti po Kristaus vėliava ir pasišvęsti kitokio, gražesnio gyvenimo kūrimui.

Piktoji dvasia žino, kad gera šeima yra tarsi sunkiai įveikiama tvirtovė, todėl daro viską, kad ją susilpnintų. Šias piktojo pastangas akivaizdžiai matome. Lietuvoje jau legalizuota partnerystė. Labai gražus žodis „partneriai“, bet už jo slypi nyki ir tragiška tikrovė, t. y. vyro ir moters gyvenimas drauge be įsipareigojimo vienas kitam ir savo vaikams. Jau planuojama legalizuoti gėjų bei lesbiečių santuokas ir leisti jiems įsivaikinti. Apie tradicinę šeimą seniai kalbama kaip apie atgyveną, nepriimtiną moderniam žmogui. Deja, griaunant šeimą, nukenčia ne tik pašaukimai į kunigystę. Be tvirtos šeimos visuomenė pasmerkta degradacijai ir laipsniškai mirčiai.

Melsdamiesi už diakonus, išgirdusius Kristaus kvietimą ir pasiryžusius sekti Jį kunigystės kelyje, melskimės drauge ir už pašaukimus kurti geras krikščioniškas šeimas. Melskimės, kad Lietuva nestokotų jaunimo, rūpestingai ieškančio savo gyvenimo kelio, o jį suradusieji turėtų aukos dvasios prisiimti pašaukimo keliamus įsipareigojimus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą