ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Tremtinių sąskrydis Ariogaloje
Kalba per Tremtinių, partizanų ir laisvės kovotojų sąskrydį Ariogaloje 2007 m. rugpjūčio 4 d.

Evangelija pasakoja apie žiaurų karalių Erodą, nukirtusį Jonui Krikštytojui galvą už pasakytus tiesos žodžius. Erodas buvo toks žiaurus, kad nužudė net savo žmoną ir du sūnus.

Mieli tremtiniai, partizanai ir laisvės kovų dalyviai, jūs savo gyvenimo kelyje sutikote nemažiau žiaurius despotus, kuriems atimti žmogaus gyvybę reiškė ne daugiau, kaip uodą sutraiškyti. Lietuvos nelaimės prasidėjo nuo gėdingo dviejų tironų suokalbio, kuriuo jie pasidalijo Europą ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Lietuva stovėjo ant kelio ir jai buvo lemta prisiimti pačius sunkiausius smūgius.

Nekaltų žmonių žudynės Rainiuose, Pravieniškėse ir Panevėžyje buvo ženklas, kad budeliai nepagailės nė vieno prievartai nenusilenkusio lietuvio. Todėl grįžtant sovietinei armijai, šimtai tūkstančių geriausių mūsų žmonių bėgo iš Lietuvos, bijodami tokio likimo, kuris ištiko Rainių kankinius. Su šiais tremtiniais Lietuva prarado labai daug pačių sąmoningiausių tautiečių.

Dalis mūsų tautiečių, apsisprendusių netarnauti okupacinėje armijoje, nutarė su ginklu rankoje kovoti su okupantais savo Tėvynėje. Visoje šalyje išsiplėtė gausus partizaninis judėjimas. Okupantas sukūrė planą didelę dalį doriausių lietuvių perkelti į Sibirą. Apie šių žmonių kančias ir mirtis parašyta daugybė knygų, tačiau niekas nesurašys viso to, ką patyrė šimtai tūkstančių niekuo nekaltų lietuvių, – jų kaltė buvo tik ta, kad mylėjo savo gimtus namus, vaikus ir Dievą.  

Drauge su tremtiniais į Sibiro lagerius vežė ir kalinius, kuriems Kremliaus „trofika“ atseikėdavo, jei niekuo nebuvo nusikaltę, 10 metų, jei buvo partizanai ar turėjo ryšį su jais – 25 metaus. Šių kalinių gyvenimas buvo ypač sunkus. Daugelis jų mirė šachtose, miškuose, sugrįžo tik dalis mūsų kančios brolių, o su kitais susitiksime pas Viešpatį.
Badaudami, šaldami ir kasdien stovėdami prie katorgiško darbo, lietuviai mąstė tik apie tėvynę ir tik šios mintys davė jiems jėgų ištverti. Jų lūpose buvo nuolatinė malda: „Dieve, parvesk mus į Tėvynę!“ Tironui Stalinui mirus atsirado vilties sugrįžti namo. Tačiau daugeliui durys į Tėvynę buvo uždarytos ir buveinės ieškoti reikėjo kur nors Latvijoje ar Kaliningrado srityje.

Pusės amžiaus vergija jau yra praeities istorijos puslapiai, o ištvėrusieji šiandien dėkoja Dievui už laisvą tėvų žemę, nors ir ne tokią svetingą, kaip buvo viltasi, bet vis tiek savą, nesvetimą.

Deja, šiandien išgyvename dėl naujų tremčių, kai patys žmonės palieka savo Tėvynę ir išvažiuoja ieškoti laimės į tolimiausias šalis. Išvažiuoja palikdami šeimas, vaikus ir senus tėvus. Išvažiuoja net pardavinėti savo kūno. Kalbu ne apie tuos, kurie trumpam išvyksta užsidirbti pinigų ir vėlei grįžta namo, bet apie tuos, kurie, tikrai ar tariamai nusivylę Lietuva, nori kuo toliau nuo jos pabėgti. Daugumą jų iš Lietuvos gena nusivylimas teisingumo trūkumu, o svarbiausia – pinigai. Nusivilti galima daug kuo, bet tuomet lieka du pasirinkimai: bėgti, tikintis kitur surasti laimę; antroji alternatyva - likti ir grumtis, kad čia, Lietuvoje, gyvenimas keistųsi į gera.

Ar ne patys būname kalti, kad į aukščiausius valdžios postus ateina žmonės, kurie vėliau rūpinasi tik savimi ir savo partijomis? Kitados vokiečiai išsirinko Hitlerį, žadėjusį padaryti tvarką, o paskui visą tautą įstūmusį į karo žaizdrą. Šiandien bėgantieji iš Lietuvos ar susiviliojantieji pažadais, dovanomis ir atiduodantieji valdžią į rankas tiems, kurie mąsto tik apie prabangius limuzinus, vilas prie ežerų, valdiško turto užgrobimą ir panašius dalykus, neturi meilės Tėvynei, meilės, būtinos normaliam šalies piliečiui. Nejausdami atsakomybės save ir savo vaikus pasmerkiame labai miglotai ateičiai.

Šiandien reikia pasidžiaugti, kad jau nesame tokioje gilioje duobėje, kaip ankstesniais metais. Jau yra prabudusių žmonių, kurie suvokia, kad negalima visam laikui kurtis svetimose šalyse, kad vaikai turi augti Lietuvoje. Jau turime mąstančių žmonių, nesusiviliojančių pigiais priešrinkiminiais triukais. Jau pradėjome atskirti užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje ir reklamą, nieko bendra neturinčia su tiesa.

Deja, nerimą kelia kai kurios nuotaikos, sklindančios iš Europos Sąjungos koridorių. Mums bandoma įpiršti naujus nekrikščioniško gyvenimo modelius, kaip antai partnerystes, gėjų ir lesbiečių šeimas, nepakančią nuostatą krikščionybės atžvilgiu ir pan., o ne visi mūsų tautos atstovai Briuselyje gina tas vertybes, kuriomis gyva Lietuva. Todėl per būsimus rinkimus į Europos parlamentą kandidatų klausime ne tik to, ar jie moka anglų kalbą, bet ir kokias vertybes jie išpažįsta. Į Briuselį Lietuvos deputatas turi nusivežti ne tik politikos ar ekonomikos išmanymą, bet ir Lietuvą mylinčią širdį.

Apaštalas Paulius kažkada rašė į pagonybę linkstantiems krikščionims: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2). Kol mūsų širdyse bus gyvas šio raginimo atgarsis, tol būsime dvasiškai gyvi ir pajėgūs išsaugoti laisvę.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą