ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Krikščioniškos vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso

Paskaita Šlezvigo-Holšteino žemės politinio švietimo centro, forumo „Bažnyčia ir visuomenė”, Vokiečių-lietuvių draugijos surengtame susitikime
2007 m. kovas, Kylis, Vokietija

I.Totalitarinės diktatūros metai

Nors carinė okupacija ir paliko skaudžių pasekmių Lietuvos gyvenime, dauguma žmonių išliko giliai tikinčiais krikščionimis – katalikais ir protestantais. Tarpukario metai įėjo į Lietuvos istoriją kaip spartaus religinio ir dorinio augimo metai, todėl naują okupaciją Lietuva pasitiko būdama pakankamai tvirta morališkai.

Išskirtinis sovietinės okupacijos bruožas buvo prievarta ir represijos, siekusios sunaikinti šviesiausią ir atspariausią Lietuvos žmonių dalį. Tai paliudija visiškai nekaltų inteligentų žudynės Rainių miškelyje 1940 metais. Jų tikslas – įbauginti žmones, kad niekas nedrįstų priešintis okupantams.

Pirmaisiais pokario metais daugelis lietuvių negalėjo susitaikyti su okupacija ir tarnavimu pavergėjams, todėl pasirinko partizaninę kovą, trukusią iki 1953 metų.  Partizaninė kova ilgus metus truko tik todėl, kad buvo palaikoma į Dievą tikinčios ir savo Tėvynę mylinčios liaudies. Palaikoma net tuomet, kai aiškiai buvo žinoma, jog teks patirti skaudžias represijas. Tik nedidelė tautos dalis nuėjo kolaboravimo su okupantais keliu.

Okupantai vedė negailestingą ir gerai organizuotą kovą ne tik prieš partizanus, bet ir prieš galimus sovietinės sistemos priešus. Kiekvienas doras Lietuvos žmogus buvo laikomas potencialiu priešu.

Prieš partizaninį judėjimą sovietai metė gausias kariuomenės pajėgas; jos daliniai buvo įsikūrę net mažuose miesteliuose. Siekiant įbauginti žmones, buvo pradėtos žmonių deportacijos į Sibirą. Vienas po kito sekė trėmimai, todėl geriausioji tautos dalis atsidūrė toli nuo Tėvynės ir buvo pasmerkta badui, šalčiui, dažnai net mirčiai. Mirus Stalinui ir sunaikinus partizaninį judėjimą, tremtiniai pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau jie ir toliau liko antrarūšiais sovietinės sistemos piliečiais.

Didžiulę žalą žmonių moralinei sąmonei padarė prievartinė kolektyvizacija, kai iš žmonių buvo atimta žemė, gyvuliai ir ūkio padargai, o jie patys, kaip baudžiauninkai, priversti dirbti menkai atlyginamą darbą. Kolūkių pirmininkais dažnai būdavo paskiriami nors ir neišmanantys žemės ūkio darbų, bet užtat sovietinei valdžiai ištikimi asmenys. Žmonėms būdavo paliekamas mažas gabalėlis žemės, kuriame jie galėjo darbuotis tik laisvu nuo kolūkinio darbo laiku, dažniausiai – sekmadieniais.

Sovietinė valdžia laikė Bažnyčią priešu, todėl jos veikla teisiškai buvo suvaržyta ir naikinama. Visi vienuolynai uždaryti, o didžiausiuose miestuose dalis bažnyčių paversta sandėliais.

Per tris šimtus kunigų buvo areštuoti ir, apkaltinus juos antitarybine veikla, nuteisti nuo dešimties ir daugiau metų lagerio. Nusikaltimu būdavo laikomi net pamokslai arba kratų metu rasti Lietuvos istorijos vadovėliai. Kunigai buvo verbuojami dirbti NKVD kolaborantais.
Siekiant sumažinti dvasininkų skaičių, buvo uždarytos trys kunigų seminarijos, o Kaune paliktoje seminarijoje buvo nuolat mažinamas stojančiųjų klierikų skaičius. Septintajame dešimtmetyje į Kauno kunigų seminariją buvo leidžiama kasmet priimti vos 5 kandidatus, bet ir jie dar būdavo įkalbinėjami dirbti KGB kolaborantais.

Moksleivius įkalbinėdavo stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, o netapusiems šių organizacijų nariais pasidarydavo beveik neįmanoma įstoti į universitetus, nes būsimiesiems studentams charakteristikas rašydavo tik komjaunimo komitetas. Vadovais įstaigose, kolūkiuose ir kt. galėjo būti tik komunistų partijos nariai. Tokia buvo anų dienų tikrovė, kuri negalėjo nepalikti skaudžių žaizdų žmonių dvasioje.

Sovietinės prievartos nešėjai buvo išvystę galingą propagandos aparatą, siekusį pateisinti prievartą. Šiam tikslui būdavo naudojamas visiškai aiškus ir užmaskuotas melas.

Darbščiausi žmonės buvo vadinami buožėmis ir liaudies priešais, o Tėvynę gynę partizanai – banditais. Atimtas žmonių turtas buvo vadinamas liaudies nuosavybe, tačiau tą nuosavybę tvarkė komunistų partija, o eiliniai piliečiai gaudavo tik trupinius. Norėdami šiaip taip pragyventi, žmonės tiesiog buvo priversti vogti savo pačių uždirbtas gėrybes. Sovietinė diktatūra vadinta liaudies valdžia ir dėl akių dūmimo į Aukščiausiąją Tarybą išrinkdavo net šaltkalvius ir kolūkio karvių melžėjas, kurių funkcija būdavo tik pabalsuoti už tai, ką nutardavo viską žinanti komunistų partija. Valstybinis prievartinis ateizmas buvo vadinamas sąžinės laisve, o tikėjimas traktuojamas kaip liaudies opiumas. Tėvynės meilė buvo laikoma nacionalizmu, o vietoj jos atkakliai peršama meilė didžiajai tėvynei – Sovietų Sąjungai.
Tokiu būdu prievarta ir melas tapo neatskiriamais sąjungininkais, turėjusiais pakeisti žmonių mentalitetą. Morali buvo laikoma tik tokia laikysena, kuri tarnavo socializmo kūrimui, o visa kita – buržuazinė ideologija, su kuria buvo kovojama.

Penkiasdešimt metų vykdyta melu pridengta prievarta negalėjo neatsiliepti žmonių dvasiai. Buvo suformuota „homo sovieticus“ moralė, kurią kažkas taikliai pavadino stribų morale. (Stribai – tai sovietiniams okupantams tarnavę ir su ginklu prieš partizanus kovoję žmonės.) Ši pavergto ir laisvės nesiekiančio žmogaus moralė leido viską, kas žadėjo bet kokią naudą ar privilegiją.

Dalies žmonių sąmonė morališkai buvo suluošinta. Žmonės išmoko veidmainiauti: išorėje būti ištikimais sovietinei valdžiai, o slapta pasakoti antisovietinius anekdotus. Melas ir nesąžiningumas pamažu tapo gyvenimo norma: iš gamyklų ir kolūkių būdavo vagiama viskas, kas pakliūdavo po ranka. Žmonės save pateisindavo, sakydami, jog iš jų viską atėmė, todėl jie nevagia, o tik atsiima tai, kas buvo atimta. Už šias vagystes nukentėdavo tik tie, kurie būdavo laikomi sovietinės santvarkos priešais, o kompartijai ištikimieji žmonės galėjo nebaudžiami naudotis savo privilegijuota padėtimi. Gyvenimas be melo tapo tiesiog neįmanomas: viršininkai meluodavo savo pavaldiniams, pavaldiniai – viršininkams, mokytojai – mokiniams, o tėvai – dažnai net savo vaikams. Buvo sukurtos idealios sąlygos bręsti karjerizmui ir prisitaikėliškumui. Kadangi religinė sąmonė pamažu silpo, vis labiau ėmė dominuoti džiunglių įstatymas: teisus būdavo tas, kuris stipresnis, gudresnis ir sugebantis geriau prisitaikyti prie sovietinės tikrovės.

Gyvendamas lageryje, pastebėjau didelį nelaisvės vietų panašumą į visą sovietinę tikrovę. Ji išties buvo labai panaši į didelį lagerį, kuriame vieni gyventojai yra privilegijuoti, o kiti – baudžiami net už menkniekius ir priversti kęsti prievartą.

Psichologai teigia, kad žmogus, gyvendamas lageryje ar kalėjime, po penkerių metų pradeda keistis ir degraduoti. Nesiimu spręsti, ar tai teisinga, tačiau noriu pasakyti, kad mano tėvynainiai penkiasdešimt metų gyveno dideliame sovietiniame lageryje, todėl visai suprantama, kad dvasiniai praradimai buvo labai dideli.

Kalbėdamas apie sovietinę tikrovę, negaliu nepaminėti ir daugelio teigiamų žmonių gyvenimo pusių, kai jie sugebėdavo išsaugoti žmoniškumą, tikėjimą ir meilę tėvų žemei. Visa tai išsaugoti buvo galima tik turint aiškų pilietinį sąmoningumą, tikėjimą ir rusenančios laisvės viltį.

Apie dešimt metų trukusi partizaninė kova, nors fiziškai ir buvo pralaimėta,  daliai lietuvių padėjo išsaugoti moralinį sąmoningumą, jog priešintis melui ir prievartai galima ir reikia net tuomet, kai artimoje ateityje nesimato laimėjimo perspektyvos.

Okupacijos metais ypač svarbų vaidmenį atliko Bažnyčia. Nepaisant labai didelių praradimų ir netgi to, kad Bažnyčios vadovai buvo griežčiausiai sovietinės valdžios kontroliuojami, o kai kurie net priversti kolaboruoti, Bažnyčia nebuvo palaužta ir per visą sovietmetį išliko vienintele oficialiai veikusia institucija, kurios dauguma narių aiškiai suvokė, kas yra kas, ir turėjo jėgų priešintis nužmoginančiai sistemai.

Pasibaigus Stalino ir Chruščiovo epochai ir šiek tiek sušvelnėjus rėžimui, tuojau pradėjo reikštis labai apčiuopiami pasipriešinimo sistemai daigai. Kunigai ir tikintieji pradėjo rašyti sovietinei valdžiai pareiškimus, kuriuose būdavo reikalaujama laisvės Bažnyčios veikimui. Labiausiai žinomas yra 17 tūkst. tikinčiųjų pasirašytas ir SSSR generaliniam sekretoriui Brežnevui skirtas memorandumas, kuriame buvo reikalaujama tikėjimo laisvės. Šis 1972 m. pasirodęs memorandumas buvo tam tikras persilaužimas, pereinant į aktyvesnę kovą už žmogaus teises. Tų pačių metų kovo 19 d. Lietuvoje pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kuri aprašinėjo tikėjimo persekiojimo ir varžymo faktus. Dievui laiminant, šis leidinys išliko nesunaikintas iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Po „LKB Kronikos“ pasirodymo vienas po kito atsirado ir kitokios pakraipos pogrindžio leidinių, kuriuose būdavo nagrinėjami ne tik religiniai, bet ir tautiniai klausimai. Vienu metu jų buvo net 13. Lietuva buvo vienintelė Sovietų Sąjungos respublika, turėjusi tokią gausią pogrindžio spaudą, o „LKB Kronika“ – vienintelis leidinys, kurio KGB nepajėgė sunaikinti, kai tuo pat metu Maskvoje „Einamųjų įvykių kronikos“ redakcija gana greitai būdavo likviduojama.

Teismai už pogrindžio spaudos platinimą ne tik nesustabdė pasipriešinimo prievartinei ateizacijai, bet dar labiau jį pakurstė. Pasaulyje plačiausiai skambėjęs Lietuvos tikinčiųjų pasipriešinimas, kurio svarbesnieji faktai buvo aprašyti pogrindžio spaudoje, nebuvo vienintelis faktorius, nulėmęs tuometinę Bažnyčios padėtį ir jos įtaką Lietuvos žmonių dvasinei raidai.

Labai svarbus buvo tikėjimo perdavimas šeimose. Kadangi vieša katekizacija buvo uždrausta, o ją vykdę asmenys netgi represuojami, pagrindine tikėjimo mokykla tapo šeima. Laimingiausi buvo tie vaikai, kurie turėjo sąmoningus tikinčius tėvus. Tokių tėvų neturintys būdavo palikti likimo valiai ir tapdavo atviri marksistinės ideologijos indoktrinacijai.

Sovietinei valdžiai uždraudus vaikų katekizaciją, ja labiausiai rūpinosi ne tiek oficialiai pareigas einantieji kunigai, kiek pavieniai asmenys, o ypač seserys vienuolės. Kai kurios vasaros metu religinei praktikai paruošdavo po kelis šimtus vaikų.

Nors vienuolynai oficialiai buvo uždaryti, jie nesiliovė veikę pogrindyje. Vienuoliai kunigai dirbo parapijose, eidami klebonų pareigas, o seserys vienuolės gyveno mažomis grupėmis po dvi – tris ir kiek pajėgdamos įsitraukdavo į sielovadinį darbą.

Kai vienintelė Kauno kunigų seminarija nebeturėjo teisės priimti visų norinčių kunigo tarnystei ruoštis jaunuolių, šio darbo ėmėsi kelios vyrų vienuolijos – jėzuitai ir marijonai. Sovietinė valdžia pastebėjusi, kad nepavyks oficialiai užkirsti kelią jaunuoliams siekti kunigystės, pamažu pradėjo lengvinti įstojimo sąlygas į veikiančią seminariją.

Bažnyčia sovietiniais metais buvo tapusi tam tikru pasipriešinimo sovietinei sistemai centru, kuris telkė ir judino net tikėjimui abejingus, bet Tėvynę mylinčius žmones. Bažnyčia, atlikdama savo tiesioginę misiją,  labai daug pasitarnavo, gindama totalitarinės diktatūros pavergtą žmogų.

II. Moralinio liberalizmo metai

Nors ir sužeisti, bet išsaugoję moralines bei krikščioniškas vertybes, atėjome į tą istorinį momentą, kai sovietinė sistema pradėjo griūti. Atgimimo Sąjūdis atvedė Lietuvą ne į Kremliaus bandytą atgaivinti sovietinę sistemą, bet į Nepriklausomybę, tačiau tolesnis jos kelias buvo labai sudėtingas. Greitai pamatėme, kad nelaisvės metais mūsų patirti praradimai buvo didesni, nei manėme.

Mums, penkiasdešimt metų gyvenusiems priespaudoje, Vakarai atrodė kaip laisvės ir krikščioniškos moralės bastionas, todėl atsivėrus sienoms dauguma lietuvių godžiai gaudė iš Vakarų atkeliaujančias idėjas. Į Lietuvą atvyko daug geros valios žmonių, norėjusių padėti jai prisikelti naujam gyvenimui. Su dėkingumu prisimename didelę materialinę ir intelektualinę paramą, kurią esame gavę iš Vokietijos ir kitų Europos bei Šiaurės Amerikos kraštų. Tačiau Lietuvą pasiekė ir abejotinos vertės idėjos. Jų simboliu laikau iš vienos solidžios šalpos organizacijos atėjusią tuščių vaistų buteliukų siuntą.

Pakilus geležinei uždangai Lietuvą užplūdo įvairiausių religinių pakraipų veikėjai, kurių idėjos lengviausiai rasdavo atgarsį tarp tų žmonių, kurie sovietiniais metais buvo nutolę nuo Katalikų Bažnyčios. Jiems, ko gero, lengviau buvo įsitraukti į bet kurios naujos religijos šalininkų gretas, nei pasijusti atgailaujančio sūnaus padėtyje.

Pačiais pirmaisiais Nepriklausomybės metais didžiausius tiražus pasiekė bulvarinė spauda, skverbėsi ties pornografijos riba balansuojančios televizijos laidos, kurios vėliau pritapo komercinės televizijos kanaluose.

Nepriklausomybės pradžioje daugelis nuo Bažnyčios nutolusių žmonių tiesiog demonstravo savo tikėjimą, tačiau kasmet padėtis keitėsi ir prasidėjo Bažnyčios niekinimas. Bažnyčios atstovams oficialiai pasisakant aktualiais visuomeniniais ir moraliniais klausimais, žiniasklaidoje padažnėjo išpuolių prieš kunigus ir vyskupus, bandant juos sukompromituoti visuomenės akyse. Didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose buvo niekinamas net popiežius Jonas Paulius II.

Lietuvos Respublikos įstatymai leido mokiniams valstybinėse mokyklose pasirinkti tikybos ar etikos pamokas, tačiau daug kur mokyklų vadovai dalį besimokančiųjų dirbtinai nukreipdavo į etikos pamokas, kuriose trūkdavo esminio elemento – dorinio vaikų ugdymo. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, kad po septyniolikos Nepriklausomybės metų 51 proc. Lietuvos moksleivių lanko tikybos pamokas.

Švietimo sistemoje dirbantys žmonės dažnai stokodavo atsakingumo ir darydavo  abejotinos vertės eksperimentus. Ir šiuo metu, pavyzdžiui, kai kuriose Lietuvos mokyklose pagal švedišką modelį stengiamasi įvesti ne lytinį ugdymą, bet švietimą, kurio tikslas yra išmokyti mokinius naudotis prezervatyvais, pasitelkiant šiam „mokymui“ vienmečius paauglius.

Labai didelė Lietuvos žmonių moralinio augimo bėda buvo ir tebėra alkoholis: akivaizdžiai matomi pražūtingi jo besaikio naudojimo vaisiai. Dėl alkoholio verslu besiverčiančių verslininkų lobizmo stiprūs svaigalai yra pardavinėjami ne tik maisto prekių parduotuvėse, bet net ir degalinėse. Būtent dėl alkoholio naudojimo labai padaugėjo kriminalinių nusikaltimų bei savižudybių.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, vis dažniau  kalbama apie gėjų ir lesbiečių santuokų įteisinimą. Patį didžiausią nerimą kelia tai, kad Lietuvoje nėra normalios  šeimų politikos, galinčios sukurti darnių šeimų gyvavimui reikalingas sąlygas. Kol kas valstybė tik lopo skyles, remdama problemiškas šeimas.

Gal pats liūdniausias dabarties reiškinys Lietuvoje yra dalies žmonių nusivylimas laisve, tarsi ji būtų aukso aruodas, iš kurio be darbo galima semtis pinigus. Dar reikės daug metų, kol žmonės įsisąmonins, jog laisvė yra tik galimybė susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą.

Žmonių nusivylimą laisve sąmoningai ar nesąmoningai palaiko neatsakinga žiniasklaida, kuri pirmuose puslapiuose plačiausiai aprašinėja nusikaltimus, o  pozityvius  dalykus nutyli. Negatyvi žiniasklaida yra viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos bėdų, nes ji dažnai nulemia net svarbius žmonių apsisprendimus. Pasitaiko daug atvejų, kai žmonės per rinkimus pasirenka ne pačius geriausius ir atsakingiausius kandidatus, bet tuos, kuriuos pristato nupirkta žiniasklaida.

Dabartinis Lietuvos ėjimas į atsakingą laisvę yra ganėtinai sunkus.  Optimistiškai nuteikia tai, kad Lietuvoje yra pakankamai daug žmonių, aiškiai suvokiančių, jog per maža turėti išorinę laisvę, suprantančių, jog visa ko pagrindas – nieko bendra su moraliniu liberalizmu neturinti dvasinė laisvė, kuriama tik remiantis Kristaus Evangelija.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą