ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Dievo gailestingumo šventė
Homilija užbaigiant Šiluvos didžiuosius atlaidus 2007 m. rugsėjo 16 d.

Baigėsi devynias dienas trukusi ir tūkstančius žmonių pakvietusi Šiluvos Dievo Motinos šventė. Iš tikrųjų tai buvo Dievo gailestingumo šventė, nes dauguma piligrimų čia, Šiluvoje, susitaikė su Dievu ir Bažnyčia bei surado trokštamą ramybę. Paskiri nuodėmklausiai liudija per šias dienas išklausę po 500  išpažinčių. Jeigu į parapijos atlaidus ne kartą važiuojama grynai iš tradicijos, tai į Šiluvą vykstama ieškant pagalbos kūnui ir sielai. Vienus kamuoja fizinės ligos, kitus – nuodėmės, žalingi įpročiai, priklausomybės ir dvasinės ramybės stoka, atsirandanti dėl gyvenimo, perpildyto nusikaltimų ir susvetimėjimo.

Prieš penkis šimtus metų mūsų protėviai pajuto Šiluvos trauką ir pėsčiomis keliavo čionai iš tolimiausių Lietuvos kampelių; keliavo net tuomet, kai  okupacinės valdžios bandė piligrimus sulaikyti.  Plačiai pasklidusi žinia apie Šiluvos Dievo Motinos stebuklingąjį paveikslą ir Šiluvoje apsireiškusios Dievo Motinos žinia traukia ir mūsų dienų piligrimus. Į Šiluvą atvykstama ne tik su bėdomis, bet turint šventą norą labiau atsiverti Dievo veikimui, giliau pažinti Dievo valią ir padaryti pažangą dvasiniame gyvenime.

Šiluva yra tarsi kopija vaizdo, aprašyto Evangelijos puslapiuose, kai pas Jėzų rinkdavosi minios žmonių, net ir nusidėjėlių, pasiklausyti jo žodžių. Šie žmonės, tarsi būtų užmiršę viską, dienų dienomis sekiodavo paskui Jėzų, gaudė jo žodžius, jautė jo mylinčią širdį ir suvokė, kad tik jis gali jiems padėti. Negalių kamuojami žmonės prašydavo Jėzaus pagalbos, o jis atsiliepdavo į jų prašymus. Skelbdamas Gerąją Naujieną, Jėzus neturėjo tikslo pagydyti visų sergančiųjų, bet labai norėjo surasti kiekvieną pražuvėlę avį ir ant savo pečių parnešti ją į dangaus Tėvo namus. Neabejojame, kad Jėzui buvo svarbesnės nusidėjėlės atgailos ašaros nei pagydyto aklojo džiaugsmas.

Prasidėjusieji Šiluvos atlaidai buvo gyvo žmonių tikėjimo šventė, nes juos čionai atvedė tik tikėjimas Dievo gailestingumu ir Švč. M. Marijos globa.

Šiemetiniai Šiluvos atlaidai buvo tikrai palaimingi. Dievas padovanojo gerą orą ir minių minios žmonių kasdien užpildydavo baziliką, Apsireiškimo koplyčią ir Švč. Mergelės Marijos aikštę. Šilinių atlaidai baigėsi, tačiau negali baigtis mūsų dėmesys ir meilė Dievo Motinai, pakvietusiai šiomis dienomis mus prie savęs. Sekantys metai nuo šių atlaidų iki didžiojo Jubiliejaus tetampa mūsų meilės metais Marijai. Šią meilę turėtume parodyti konkrečiais darbais. Tų darbų jau daug padarėme: parapijose vyko Eucharistijos šventės, dekanatuose – Eucharistiniai kongresai, o keliaujantis Šiluvos Dievo Motinos paveikslas kiekvienoje parapijoje būdavo taip sutinkamas, tarsi būtų atkeliavusi pati Šiluvos Dievo Motina. Nuo dabar toliau vyks Eucharistijos šventės, o piligrimai, tikiu, vis dažniau keliaus į Šiluvą. Kada jie beatkeliautų, kasdien 12 val. Apsireiškimo koplyčioje jie ras celebruojamas šv. Mišias.
Šiluva yra dar ne visų kunigų ir ne visų tikinčiųjų atrastas dvasinis lobis. Šiluvoje pasikartoja išimčių neturinti dvasinio gyvenimo taisyklė, kurią gražiai nusakė apsilankymo pas Elzbietą metu Švč. Mergelė Marija: „Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“. Taip, Dievas visuomet „pažvelgia“, t. y. apdovanoja, kas prie Jo artinasi su kūdikišku paprastumu. Išdidieji visuomet lieka su tuščiomis rankomis – „galinguosius tuščiomis paleidžia“.

Prieš mus – metai laiko iki didžiojo Šiluvos Jubiliejaus. Palinkėkime vieni kitiems dvasiškai augti, bandant geriau įsisavinti Marijos pamokas. Pirmoji pamoka – Marijos tikėjimo paliudijimas, tobuliausiai suspindėjęs ant Golgotos kalno. Su giliu tikėjimu ji priėmė angelo žinią apie Jėzaus įsikūnijimą, su panašiu tikėjimu ji augino žmogumi tapusį Dievo Sūnų, bet brandžiausią tikėjimą parodė, stovėdama po Sūnaus kryžiumi ir girdėdama piktžodžiaujančią minią. Klauskime savęs, koks mūsų tikėjimas tomis valandomis, kai reikia kentėti?

Antroji pamoka, kurios neturime teisės užmiršti – tai  Marijos pasakyti žodžiai Šiluvoje prieš 400 metų: „Čia buvo garbinamas mano sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama“. Dievo Motina atskleidė nuolat žmonių gyvenimuose pastebimą tragišką tikrovę, kai žmonės pasineria kasdienybėje ir užmiršta savo nemarią sielą bei pareigą Dievo reikalus visuomet iškelti į  pirmąją vietą. Čia prisiminkime, ką atsakė vaikelis Jėzus, kai gimdytojai, tris dienas jo ieškoję, surado Jeruzalės šventykloje. Į Marijos priekaištą: „Kodėl mums taip padarei?“ Jėzus atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose.“ Kiekvienas klauskime savęs: koks mano dėmesys dangaus Tėvo reikalams? Ar nepriklausau žmonių grupei, kurie kasdien skuba ir mąsto tik apie pinigus ir daiktus, užmiršdami pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu?

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą