ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Homilija švenčiant šeimų ir parapijų dieną Šiluvoje
2007 09 09

„Kilniosios Dievo Gimdytojos Marijos šventėje visa širdimi ir siela Kristui giedokime šlovę“,– šie Bažnyčios žodžiai, skirti Dievo Motinai Marijai, tebūnie mūsų šventės leitmotyvas. Susirinkome švęsti Eucharistijos drauge su Švč. Mergele Marija, kuri čia, Šiluvos žemėje, yra ypač mylima. Mes niekuomet nesugebėsime taip mylėti Jėzaus, kaip ji mylėjo, bet jos pavyzdys ir žodžiai yra pajėgūs pakelti mus iš žemės dulkių ir labiau priartėti prie jos Sūnaus Jėzaus Kristaus.

Prieš 400 m. Švč. Mergelė Marija Šiluvoje paskelbė žinią, kad čionai negarbinamas jos Sūnus, o tik ariama ir sėjama. Atkreipkime dėmesį į tai, kad apsireiškimo metu Marija nesmerkė anuomet Šiluvoje gyvavusių kalvinų, nesiskundė, kad šie krikščionys jai pačiai neskiria jokio dėmesio. Apsireiškimo metu Švč. Mergelė Marija žmonių dėmesį kreipė tik į savo Sūnų ir skundėsi, kad žmonės yra jį užmiršę. Marija nenurodė, ką reikėtų daryti, tik atkreipė dėmesį į apgailėtiną padėtį, o žmonės patys turėjo pasidaryti išvadas. Jas šiandien turime pasidaryti ir kiekvienas iš mūsų. Šiluvoje nuskambėjusios dangaus žinios esmė yra ši: reikia atkurti deramą pagarbą Jėzui.

Ši Marijos apreikštoji žinia siejasi su šio, XXIII eilinio sekmadienio, Mišių Evangelijos (Lk 14) skaitiniu, kuris kalba apie tai, jog norint būti Kristaus mokiniu reikia branginti Jį labiau už tėvą, motiną, žmoną, vaikus, nuosavybę ir net gyvybę. Kristus ragino turėti drąsos ištverti pasitaikančius sunkumus, nes tik sąmoningai nešdami savo kryžių galime rimtai sekti paskui Jį. O tuomet, kai savo žemiškuosius reikalus vertiname labiau už Jėzų, Marijos žodžiais tariant, tik „ariame ir sėjame“, prasideda dvasinė žmogaus ir visuomenės gyvenimo erozija. „Aria ir sėja“ visi, kurie dėl pinigų nesiskaito su savo sąžine, savo asmeninius interesus iškelia aukščiau už Tėvynės ir visų žmonių reikalus.

Šiandien Šiluvoje meldžiamės už šeimas, parapijas ir visas krikščioniškas bendruomenes. Tarp jų šeima yra pati mažiausia, tačiau pati svarbiausia Bažnyčios ir valstybės dalelė. Jeigu jinai sveika, tuomet bus šviesu Bažnyčioje, tuomet ir valstybės piliečiai, t. y. mes visi, galėsime saugiai žvelgti į ateitį. Jeigu turėsime gerų šeimų, turėsime gerų Seimo narių, atsakingai veikiančių partijų, gerų policininkų, uolių mokytojų, žmones gerbiančių valdininkų,– tuomet valstybė stovės ant labai tvirtų pamatų. Turėdami gerų šeimų, turėsime gerų parapijų, palaimingai veikiančių katalikiškų organizacijų, turėsime daug pašaukimų į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą, o Bažnyčia klestės, nepaisant visų sekuliarizmo iššūkių. Tačiau jei neturėsime gerų šeimų, mūsų dabartinių bėdų, dėl kurių visi esame susirūpinę, niekas neišspręs, nes yra dalykų, kurių nenusipirksi ir už didžiausius pinigus.

Norint pakenkti valstybei arba pavergti tautą, nereikia svetimos kariuomenės invazijos, užtenka, kad žmonės imtų nevertinti šeimos ir gyventų palaidai. Prieš Bažnyčią taip pat galima nekovoti, kaip tai buvo daroma anuomet, okupacijos metais. Užtenka sudrumsti žmonių protus, kad jie imtų nebebranginti tradicinės šeimos, vietoje jos pradėtų ieškoti šeimos gyvenimo pakaitalų – visokiausių partnerysčių, o neatsakingą gyvenimą įtvirtintų įstatymais, ir rezultatas būtų pasiektas: bažnyčios beveik ištuštėtų. Sąmoningai ar nesąmoningai taip daroma, tačiau akivaizdžiai matome, kad Lietuvoje šeimos institucija pradėta griauti. Civilinis kodeksas jau įteisino partnerystę – vyro ir moters gyvenimą drauge nesusituokus, belieka laukti dar skaudesnio žingsnio – dviejų vyrų ar dviejų moterų partnerystės įteisinimo. Gal taip neatsitiks, nes mūsų Konstitucija aiškiai apibrėžia šeimą kaip vyro ir moters sąjungą, bet kas žino, kas gali nutikti gyvenant Europos Sąjungoje, kurios vadovus gąsdina net istorinė tiesa, jog dabartinė Europa sukurta ant krikščioniškų pamatų.

Daug kam atrodo, kad šeimų problemos išsispręs, kai žmonės geriau gyvens arba valstybė skirs vaikus auginančioms šeimoms didesnes pašalpas. Deja, bėdos nedings, nes liks nesunaikintos jų šaknys. Šeimų problemas gali išspręsti tik Jėzus Kristus ir niekas kitas. Gal tam, kad žmonės suvoktų, jog šeima be Dievo yra tarsi vestuvės be vyno, Evangelijoje aprašoma, kaip Jėzus su Motina Marija buvo pakviesti į vestuves Kanoje ir tenai padarė pirmąjį stebuklą. Dėmesio vertas faktas, kad šį stebuklą Jėzus padarė prašomas savo Motinos. Ji pirmoji pastebėjo vestuvių dalyvius ištikusią bėdą ir apie tai priminė savo Sūnui. Šiandien čia, Šiluvoje, prašome Marijos: Dievo Sūnaus Motina, mus ištiko didelė bėda – byra mūsų šeimos, ir mes nežinome, kaip išsigelbėti.

Evangelijoje aprašytą Marijos rūpestį žemės vaikų likimu lietuviai pajuto prieš 400 metų, kai apsireiškusioji Dievo Sūnaus Motina priminė, jog Lietuvos žemėje negarbinamas jos Sūnus. Garbinti Jėzų visiškai nereiškia tik melstis ar adoruoti Eucharistiją. Jėzų garbina kiekvienas, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, nors jos būtų ir labai sunkus kryžius. Garbina Jėzų kiekvienas, kuris laikosi Dekalogo ir kuriam gyvenimo kelią nušviečia ne moralinėse pelkėse klaidžiojančios televizijos žvaigždės, bet Evangelijos šviesa. Garbina Jėzų kiekvienas, kuris gerbia žmogų nieko iš jo nesitikėdamas, nes mato jame Dievo veidą.

Marijos apsireiškimas Šiluvoje yra pats seniausias Europoje, bet savo aktualumu visiškai naujas ir kviečiantis priimti Jėzų į savo šeimas, valstybės institucijas, mokyklas ir universitetus, kad visur klestėtų darnus darbas, kad nestokotume reikiamos vienybės ir sutarimo spręsdami aktualius valstybės ir Bažnyčios klausimus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą