ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Vienybė – valstybės pamatas
Homilija Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune Valstybės atkūrimo šventės proga,
2007 m. vasario 16 d.

Pradžios knygoje yra pasakojimas, kaip į Mesopotamiją atvykę žmonės, siekdami įsitvirtinti jiems patikusiame krašte, nutarė pastatyti miestą ir dangų siekiantį bokštą. Būdami stiprūs, darbštūs ir vieningi, jie uoliai pradėjo įgyvendinti savo sumanymą, tačiau, kaip pažymi Šventasis Raštas, dėl nesusikalbėjimo neįstengė jo užbaigti. Taigi, nors jie buvo darbštūs ir protingi, turėjo pakankamai statybai reikalingų medžiagų, tačiau pritrūko, regis, tiek nedaug – susikalbėjimo, ir visas sumanymas žlugo. Žmonės pametė statybą ir išsisklaidė „po visą žemės veidą“. Šventasis Raštas pažymi, kad Viešpats sumaišė jų kalbą, bijodamas, kad jie netaptų galingesni už patį Dievą. Iš tikrųjų, Dievas negali išsigąsti žmogaus, tik žmogus gali bandyti statyti miestą be Dievo ir bandyti pasijusti jei ne dievu, tai pusdieviu, kuriam viskas leidžiama – net elgtis nesiskaitant su sveiku protu bei žmogaus prigimtimi.
                                                                                     
Šiai dienai skirtas Šventraščio pasakojimas labai tinka Vasario 16-ajai, kurią minėdami visuomet prisimename kito bokšto, kito miesto – Lietuvos valstybės – statybą. Sunki buvo ši statyba nuo karaliaus Mindaugo laikų, kai jį nužudė ne svetimi priešai, bet savieji dėl nesusikalbėjimo: Lietuvos kunigaikščiai išsigando naujojo tikėjimo, kurį buvo priėmusi karaliaus Mindaugo šeima. Jiems atrodė, kad priėmę šį tikėjimą jie būsią ne tokie stiprūs ir jiems reikėsią tarnauti svetimiesiems. Tačiau atsitiko tai, ko labiausiai bijojo: tapo ne tokie stiprūs tik dėl to, kad pritrūko susikalbėjimo ir vienybės.

Lietuva daug kentėjo carinės Rusijos okupacijos metais, bet nepalūžo, nes sugebėjo susikalbėti. Šį susikalbėjimą palaikė ne kas kita, bet Lietuvos kunigaikščių bijota priimti krikščionybė. Šiandien dėkojame Dievui, kad lietuvis nepriėmė graždankos, bet netgi rizikuodamas skaitė knygnešių nešamą spaudą ir knygeles. Ačiū Dievui, kad lietuvė motina prie ratelio mokė vaikus melstis ir skaityti lietuvišką žodį, – visa tai atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę. Pasirodo, kad mes kur kas sėkmingiau už tuos Šinaro krašto žmones statėme savo miestą – valstybę. Per du pirmosios Nepriklausomybės dešimtmečius, nepaisant klaidų ir tam tikrų nesusikalbėjimų, bendro tikslo turėjimas leido Lietuvai pasiekti labai daug. Užgriuvę okupantai rado mus pakankamai stiprius. Mes žinome, kas sekė toliau ir kiek buvo išžudyta bei įkalinta žmonių. Bet ne tai buvo tragiškiausia.

Patys liūdniausi mūsų valstybės istorijos puslapiai prasidėjo tuomet, kai pradėjome nesusikalbėti, kai pradėjo atrodyti, kad kažką galima išsaugoti be vienybės, be tikėjimo, kai leidomės įtikinami, kad didysis brolis iš Rytų, atimantis iš mūsų tikėjimą ir meilę savajai Tėvynei, yra ne pavergėjas, bet gelbėtojas.

Mes prisimename, kokie buvome stiprūs prie televizijos bokšto ir prie laužų, kai turėjome vieningą tikslą – atsikratyti viso to, kas mums buvo svetima ir bet kokia kaina apginti laisvę. Tačiau šiandien negalime neprisiminti to viso nesusikalbėjimo, kuris trukdė ir tebetrukdo toliau sėkmingai statyti Lietuvos valstybės miestą. Ta bendra kalba, galinti vienyti Lietuvos žmones, – tai meilė savajam kraštui ir ištikimybė krikščioniškoms šaknims, leidusioms prieš 600 metų įsijungti į Europos katalikiškų tautų šeimą. Deja, kai kas sąmoningai ar nesąmoningai tą vienybę skaldė. Kai kam atrodė, kad būsime tvirtesni, būdami ne krikščionys, bet pagonys, kai kas įtikinėjo, kad valstybė praturtės iš mokesčių, surenkamų už alkoholį, lošimo namus ir net prostituciją. Viena po kitos kūrėsi naujos, Lietuvą išgelbėti žadėjusios partijos, o rezultatas toks, jog šiandien daugelis mąsto, kad neverta dalyvauti valstybės kūrime ir geriau išvažiuoti kur nors į Airiją ar Ispaniją. Nesusikalbėjimas visuomet  baigiasi tragiškai.

Dejuojantieji ir bėgantieji iš Lietuvos yra liudytojai, kad mus ištinka Babelio bokšto statytojų likimas. Mes esame priėję labai grėsmingą ribą, kurią peržengę galime atsidurti ant ilgai statyto, bet neužbaigto miesto griuvėsių. Pavyzdžiu galėtų būti tragiškas vienos Niujorko lietuviškos parapijos likimas. Prieš šimtą metų į Ameriką nuvykę lietuviai įkūrė parapiją, pasistatė bažnyčią, padėjusią išsaugoti jų tikėjimą ir lietuvybę. Bet laikas darė savo. Kai kam atrodė, kad svetima kalba reikalingesnė, o savąją išlaikyti labai sunku, atrodė, jog nieko neatsitiks, jei žmonės ne kiekvieną sekmadienį susirinks į šv. Mišias. Ir štai rezultatas – bažnyčia uždaroma, o su ja laidojama ir viltis, kad tenai nuvykę nauji lietuviai bent per kelias kartas išsaugos lietuvišką dvasią.

Šis pavojus realus ir mums, čia, Tėvynėje, nes ir galingiausias miestas gali virsti griuvėsiais, jei bus žvelgiama ir dirbama ne viena kryptimi, jeigu pozityvų darbą pakeisime aitria kritika.  Kai kam gali atrodyti, kad vyskupas gina Bažnyčią ir siekia, kad visi žmonės ją laikytų ašimi, apie kurią suktųsi politinis, kultūrinis ir net ekonominis gyvenimas. Tegu tie Bažnyčios oponentai nurodo kitą ašį ir kitą pagrindą, ant kurio būtų galima statyti klestinčią Lietuvą. Mus žudo savanaudiškumas, svetimų dievų ieškojimas  ir nenoras bent kiek pasiaukoti dėl kitų gerovės, išsižadant savęs ar savo pinigų. Jūs esate girdėję, ką Kristus yra pasakęs savo sekėjams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“

Ši Biblijos tiesa, kviečianti nebijoti kryžiaus, t.y. prakaito ir darbo, raginanti pakilti virš savojo egoizmo ir drąsiai sekti Kristų – štai pagrindas ir gairės, kurių laikydamiesi mes galėtume sėkmingai tęsti Lietuvos valstybės statybą.

Vasario 16-oji nenori būti panaši į Valentino dieną, siūlančią tik butaforinę meilę. Vasario 16-oji nėra liūdna, bet džiugi ir viltinga šventė, nes primena mūsų tėvų žygius ir darbus Lietuvai, kurių dėka mes esame tuo, kuo esame. Vardan šios Lietuvos  organizuokimės, švieskimės ir bręskime sąmoningais savo šalies vaikais, idant niekas neįtikintų, kad kažkur kitur, bet ne savo Tėvynėje gyventi bus geriau. 

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą