į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Karalystės Evangelijos skelbimas
Homilija 2008 m. sausio 27 d. Atsinaujinimo dienoje Kaune

„Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23).

Kraštas, kuriame Jėzus Kristus pradėjo skelbti Evangeliją, Šventajame Rašte vadinamas tamsybėse tūnančia pagonių Galilėja. Su Kristaus atėjimu šioje šalyje žmonės išvydo skaisčią šviesą, ir jų širdys prisipildė didelio džiaugsmo.

Pirmiausia Jėzaus surinko būrelį būsimųjų savo pagalbininkų. jis gerai žinojo, kad jo misija žemėje bus trumpa ir baigsis mirtimi ant kryžiaus, todėl ieškojo mokinių, kurie po jo mirties tęstų jo darbus. Jėzaus sutikti pirmieji vyrai – Simonas ir jo brolis Andriejus, Jokūbas ir jo brolis Jonas – buvo Galilėjos žvejai, nes žvejyba Galilėjos ežere buvo čionai gyvenančių žmonių svarbiausias užsiėmimas. Šis ežeras ir dabar maitina daugelį vietinių gyventojų ir piligrimų, lankančių šventąsias biblines vietas.

Jėzus ne tik skelbė karalystės Evangeliją, bet drauge gydė visokias žmonių negales. Pas Jėzų ateidavo suvargę žmonės, kamuojami fizinių ir dvasinių ligų. Pagydydamas ligonius, Jėzus visuomet primindavo, kad nuodėmė yra visų jų bėdų ir vargų priežastis.
Jėzaus motina Marija drauge su kitomis moterimis sekė paskui Jėzų, klausėsi Jo žodžių, išgyveno dėl Sūnui gresiančių pavojų bei rezgamų pinklių. Evangelistai užrašė labai nedaug Marijos žodžių. Štai keli jų: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūnie man, kaip pasakei“, „Darykite, ką tik jis jums palieps“ ir dar vieną kitą. Marijos žodžiai labai trumpi, panašūs į pasakytuosius per apsireiškimą Šiluvoje: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama“. Tačiau kiekvienas Marijos žodis slepia labai svarbią žinią.

Jeigu XXI a. žmogus suprastų, kad jo gyvenime svarbu yra ne tai, ko jis užsigeidžia, bet tai, ko iš jo nori Dievas, žemė taptų rojumi. Nebūtų keršto, nesąžiningumo, apgaulių, nedejuotume dėl valdžios korupcijos, nes žmonės vieni kitus gerbtų, mylėtų ir darytų tik gera. Marija savo pavyzdžiu moko mylėti, tarnauti ir ištikimai atlikti pašaukimo pareigas.

Galilėjos Kanos vestuvėse, pritrūkus vyno, buvo sutrikę visi, bet ne Marija. Ji tuojau pasakė Sūnui: „Jie nebeturi vyno“, o paskui, tarsi neišgirdusi Sūnaus žodžių: ‚O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda‘, paliepė tarnams daryti, ką tik Jėzus lieps (plg. Jn 2, 5). Jeigu mes ne sektume savo įgeidžiais, bet visuomet būtume pasirengę išgirsti ir įvykdyti tai, ką liepia Jėzus, jei ištikimai laikytumės Evangelijos, pradingtų šimtai mūsų rūpesčių ir baimių, kurios mus slegia, dėl kurių mes būname viskuo nepatenkinti. Kai atrodys, jog visas pasaulis yra prieš mus, bandykime tada maldoje klausti: Viešpatie, ką tu nori šiomis aplinkybėmis man pasakyti? Tikiu, kad tu mane myli ir mane supantį blogį išvesi man į naudą.“

„Pagonių Galilėja“ – šis vardas labai tinka dabartinei Lietuvai. Daugelio mūsų tautiečių gyvenimas yra tikrai pagoniškas. Alaus ir sporto, sekso ir pramogų, mažiau darbo ir daugiau pinigų – ar šie žmonių siekiniai neprimena gūdžių pagonijos amžių, kai vergai Romos Koliziejuje šaukdavo „Duonos ir žaidimų“? Daugelis daiktų ir kūniškumo vergų net nebando suvokti, kad yra kitoks gyvenimas, kuriame vertinamas sąžiningas darbas, ištikima meilė ir pagarba Dievui.

Šitoje „pagonių Galilėjoje“ esame pašaukti nešti Evangelijos šviesą ir tai darome visuomet, kai nuoširdžiai bandome gyventi savo tikėjimu. Tai patvirtino pats Kristus: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Mums labai reikalingas Dievo Sūnaus Motinos Marijos pavyzdys. Dabartinio pasaulio akivaizdoje galime išsigąsti, nežinodami, ką pasakyti savo draugams, bendradarbiams ar bendramoksliams, akivaizdžiai klystantiems ir žudantiems savo gyvenimą. Marija daug nekalbėjo, bet buvo su Jėzaus mokiniais ir meldėsi drauge su jais ir už juos Paskutinės Vakarienės kambaryje.

Iš patirties žinome, kad žmonės dažniausiai nenori girdėti pačių išganingiausių perspėjimų, nors mielai klausosi net aiškiai melagingų pagyrimų. Pagonims visuomet reikalingi tik pagyrimai ir medaliai, nors ir neužtarnauti. Mūsų pamokymai ir perspėjimai ne visada būna išganingi, todėl daugiau gero padarytume mažiau kalbėdami, bet daugiau stengdamiesi kuo tobuliau paklusti Dievo valiai, kaip tai darė Dievo Motina Marija.

Geram krikščioniui – pasauliečiui ir dvasiškiui – visuomet turi rūpėti, ar šalia jo, mokykloje, universitete ar įstaigoje, yra gerbiamas Dievo Sūnus. Tas rūpestis turėtų skatinti ne pykti, bet melstis už klystančius, ne smerkti, bet padėti, kad ir jiems, kaip anuomet Galilėjoje, nušvistų skaisti Kristaus šviesa (plg. Mt 4, 16).

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt