ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Su Lietuva širdy
Kalba per Laisvės kovotojų ir tremtinių sąskrydį Ariogaloje, Dubysos slėnyje 2008 m. rugpjūčio 2 d.

Praeitą savaitę turėjau įdomią kelionę į Uralą. Politinių represijų centras „Memorialas“ pakvietė dalyvauti tarptautiniame forume, vykusiame buvusio griežto režimo lagerio „Permė 36“ teritorijoje. Sovietiniais laikais šiame lageryje drauge su įvairių tautybių žmonėmis kalėjo ir lietuviai. Forume dalyvavo keli tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių, daugiausia jaunimo. Prieš trisdešimt metų niekas negalėjo net pasvajoti, kad XX amžiaus Golgota, mačiusi daugybę nekaltų žmonių kančios, taps vieta forumui, kuriame svariausią žodį tars ne totalitarinės sistemos gynėjai, bet už laisvę kovojusieji ir dėl to patyrusieji daug kančios.

Kasmetinis sąskrydis Ariogaloje „Su Lietuva širdy“ taip pat yra panašus forumas, į jį susirenka laisvės kovotojai, politkaliniai ir tremtiniai. Jie dalijasi prisiminimais, kaip anuomet nešė kančios kryžių ir vieni kitiems pagelbėdavo, ypač tuomet, kai kančia, atrodė, pranokdavo žmogaus jėgas. Šie kasmetiniai susitikimai yra labai svarbūs, nes gydo žmonių sielas. Žmogui, patyrusiam daug neteisybės, svarbu kartkartėmis permąstyti nueitą sunkų gyvenimo kelią ir suvokti, kad ne veltui buvo kentėta, nes kančia subrandino palaimingų vaisių Tėvynei. Tikėjimo nuskaidrintas žvilgsnis į praeitį tarsi nuima nuo žmogaus pečių ilgai neštą kryžių ir gydo sužeistą širdį. Gydo ypač tuomet, kai į visą praeitį žvelgiama tikėjimo akimis.

Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai savo kančių keliais kaip brangų perlą nešėsi tikėjimą į Dievą ir meilę tėvų žemei. Šitas tikėjimas ir meilė leido jiems pakelti labai sunkias tremties, lagerių ir kalėjimų sąlygas ir sugrįžti atgal į Tėvynę, nors trėmusieji anuomet teigė, kad tremtiniai į Lietuvą niekuomet negrįšią. Tačiau Viešpats, kurio rankose yra tautų ir pavienių žmonių likimai, yra galingesnis už tironus ir jų planus paverčia dulkėmis. Dauguma tremtinių sugrįžo į namus, kai Tėvynė dar buvo pavergta, o gimtieji namai – išdraskyti. Savo širdyse dar ilgai jie saugojo laisvės viltį ir kaip skruzdės statė naujo gyvenimo namą.

Prieš aštuoniolika metų dangus padovanojo mums laisvę ir suteikė galimybę kurti visiškai kitokios kokybės gyvenimą. Deja, iki šiolei ne visi Lietuvos žmonės supranta laisvės prasmę ir vertę. Būdami laisvi galime skleisti daug gėrio, bet galima savo ir kitų nelaimei degraduoti. Laisvė yra labai brangi Dievo dovana, tačiau ji niekuomet negarantuoja visų troškimų išsipildymo, o tik suteikia galimybę atsakingai kurti gyvenimą, kuriame būtų branginama tiesa, teisingumas ir pagarba kiekvienam žmogui. Tačiau laisvė be atsakomybės yra tarsi bomba, galinti sprogdinti visuomenės pamatus, ir mes šiandien matome tai aplinkui.

Kur šiandien galima išgirsti objektyvią tiesą, kai beveik visos informavimo priemonės skelbia tokią tiesą, už kurią mokami pinigai? Kas šiandien paprastam žmogui gali padėti siekti teisingumo, jeigu jo ne visada laikosi net teismai? Į ką šiandien gali atsiremti silpnas žmogus, jeigu visur garbinami tik pinigai ir kovojama ne dėl žmogaus teisių, bet dėl aukštų postų? Taigi laisvė visiškai negarantuoja, kad ja žmonės naudosis tik gėriui kurti. Piktoji dvasia nuo pasaulio sukūrimo laisve naudojasi tik tamsos darbams skleisti; deja, dažnai panašiai elgiasi ir žmonės, suteikdami vieni kitiems kančios ir atimdami ateities viltis.

Mes visi esame gundomi dėl esamų blogybių kaltinti tikrus ar tariamus mūsų priešus ir dažnai pamirštame, kad už tikrą atsakingą laisvę reikia nuolatos kovoti, be perstojo reikia būti laisvės kovų partizanais. Gerai naudojasi laisve tik tas, kuris kasdien savęs klausia: Viešpatie, ko nori iš manęs; ką aš turėčiau padaryti?

Dievas, leidęs mums gyventi labai sunkiu Lietuvai laikotarpiu ir davęs galimybę pamatyti tironiškos santvarkos subyrėjimą, ne tik mus pačius įpareigoja atsakingai naudotis laisve, bet šito mokyti ir kitus. Matydami, kaip nuo alkoholio kenčia Lietuva, mokykimės patys gyventi blaiviai. Matydami, kaip smurto ir sekso perpildytos programos žaloja mūsų jaunimą, mokykimės atsakingai ir saikingai naudotis televizija ir to mokykime kitus. Dievas, leidęs mums pažinti nelaisvės ir tremčių siaubą ir vėl apdovanojęs laisve, drauge skiria pareigą naudoti ją gėriui kurti. Tai mūsų misija, todėl nuolat pasitikrinkime, kaip panaudojame brangiausią Dievo dovaną.

Evangelija pasakoja apie apaštalą Petrą, bandžiusį per bangas žengti pas savo Mokytoją. Pajutęs vėjo smarkumą, mokinys pradėjo skęsti, ir tuomet iš jo lūpų pasigirdo šauksmas: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30). Jėzus padavė pradėjusiam skęsti mokiniui ranką ir prikišo: „Silpnatiki, ko suabejojai?“ (14, 31). Neabejokime, jog Viešpats, pervedęs mus per lagerių ir tremčių pragarą, perves ir per nūdienos negandas. Tik nuolat budėkime, kad vieni kitiems būtume broliais ir seserimis, ypač tuomet, kai šalia mūsų kas nors kenčia, kam nors reikalinga mūsų pagalba.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą