ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58)
Homilija Kauno arkivyskupijos Eucharistiniame kongrese gegužės 25 d., Kaunas

Kokia yra šiandien švenčiamo Eucharistinio kongreso esmė? Šių metų Dievo Kūno ir Kraujo iškilmės proga popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Visi susirinkome aplink Viešpaties altorių tam, kad būtume kartu Jo akivaizdoje. Aplink Eucharistija susirenka skirtingi amžiumi, socialine padėtimi, skirtingų politinių pažiūrų ir lyties asmenys. Eucharistija niekada nėra privatus aktas. Tai viešas kultas, be jokio ezoterizmo ar pirmenybės teikimo kam nors. Taip ir dabar vienijami bendro tikėjimo ir pašaukti tapti vienu kūnu, dalydamiesi viena Duona, kuri yra Kristus, nepasirinkome su kuo būti, bet esame šalia vienas kito. Esame suvienyti ir virš visų skirtumų. Tai nuo pat pradžių buvo krikščionybės požymis.“

Rengiantis Dievo Motinos Marijos apsireiškimo Šiluvoje Jubiliejui, šis Eucharistinis kongresas yra kulminacija. Visą naktį Prisikėlimo šventovėje vyko Eucharistijos adoracija, o po jos iškilmingoje procesijoje Kauno miesto gatvėmis Eucharistinis Jėzus atkeliavo drauge su mumis į šią garbingą vietą, kur prieš penkiolika metų popiežius Jonas Paulius II su šimtatūkstantine minia šventė Eucharistiją.

Eucharistinė procesija turi labai gilią prasmę. Ji išreiškia mūsų norą per gyvenimą eiti su Kristumi. Benediktas XVI sako: „Dievas mus sukūrė laisvus, tačiau nepaliko mūsų vienų – Jis pats tapo mūsų „keliu“, keliauja su mumis, kad mūsų laisvė turėtų kriterijų, kuris kelias yra teisingas.“ Dalyvaudami iškilmingoje Eucharistinėje procesijoje mes išreiškėme savo pasiryžimą per gyvenimą keliauti drauge su Kristumi.

Mišių aukos metu mes atsiklaupsime prieš savo Viešpatį. „Šis atsiklaupimas ir Viešpaties pagarbinimas, kaip aiškina Benediktas XVI, yra krikščionio laisvės išraiška: jis atsiklaupia tik prieš tą, kuris yra tikras Dievas, kuris sukūrė pasaulį, kuris už pasaulį atidavė Sūnų. Tas, prieš kurį lenkiamės – mūsų nesmerkia, nesutraiško, tačiau išlaisvina ir perkeičia.“ Mišių auka, kurioje dabar dalyvaujame, yra mūsų atsakymas į Švč. M. Marijos prieš 400 metų išreikštą skundą, kad užmirštas jos Sūnus. Švęsdami Mišias, mes pasakysime Dievo Sūnaus Motinai Marijai, kad neužmiršome jos Sūnaus, kad jį mylime ir norime ne tik jį garbinti, bet ir siekiame, kad jis taptų mūsų širdžių ir mūsų šeimų Valdovu.

Po duonos padauginimo stebuklo žmonės, matydami su kokia galia veikė jų Mokytojas, panoro paskelbti jį karaliumi. Ta proga Jėzus kalbėjo, kad jis yra gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus ir teikianti pasauliui gyvybę. Jėzus ne tik pasivadino gyvąja duona, bet ir tvirtino: „Iš tiesų, iš tiesų, sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53). Anuomet kai kurie žmonės nesuprato šių Viešpaties žodžių ir pasitraukė nuo Jėzaus. Jiems reikėjo tokio mokytojo, kuris duotų jiems tik paprastos duonos, malšinančios fizinį alkį, o visa kita jiems atrodė neverta dėmesio.

Žmonės, kurie nėra atsikratę vergo dvasios, bijo prisiimti atsakomybę už gyvenimą ir ieško, kas galėtų juos valdyti ir maitinti. Ne tik žydai prieš du tūkstančius metų norėjo turėti stebuklingai juos maitinantį karalių, bet tvirtos, tvarką darančios rankos daug kas nori ir šiandien. Žmonės ir šiandien susigundo pasirinkti tokius, kurie žada padaryti tvarką, – kažkada Vokietijoje panašiai buvo pasirinktas Hitleris, atnešęs didžiulę nelaimę ne tik savo tautai, bet ir daugeliui kitų tautų. Jėzus Kristus atėjo į mūsų tarpą ne mūsų valdyti, bet mus išlaisvinti, kad, būdami laisvi, patys kurtume gyvenimą, kuriame klestėtų teisingumas, tiesa ir meilė.

Mes puikiai suvokiame, kad nei Eucharistinis kongresas, nei joks kitas vienkartinis Jėzaus asmens pagerbimas negalės pakeisti mūsų gyvenimo krypties. Reikia kad Jėzus mus kasdien maitintų savo Kūnu ir Krauju, nes tik tuomet galime tikėtis savo gyvenime esminių permainų.

Su Jėzumi Eucharistijoje nuolat bendraują politikai būtų nenuperkami, nes jie savo sprendimus grįstų ne grynai žmogiškais išskaičiavimais, ne siekdami sau naudos, bet viską spręsdami Evangelijos šviesoje. Žmonės, besimaitinantys gyvąja Duona, šiandien nediskutuotų, kad šeima turėtų būti statoma ant vyro ir moters santuokinio ryšio uolos ar ant neatsakingo ir niekuo neįsipareigojančio dviejų žmonių susitarimo pagyventi kurį laiką drauge, nes savaime būtų aišku, kad reikia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus: iki pabaigos, net gyvybę atiduodant už savo draugus.

Jaunimas, nuolat bendraudamas su Eucharistiniu Jėzumi, suvoktų, kad jaunystėje ypač reikia branginti savo meilę, nes ją galima padovanoti tik tam asmeniui, kuris ryšis Dievo akivaizdoje padaryti aiškų ir nekintantį įsipareigojimą gyventi drauge ir iki mirties dalytis bendro gyvenimo džiaugsmais bei sunkumais.

Besimaitinantys dangaus Duona lengvai suvokia, kad gyvenimas nėra tik pinigai ir malonumai, kad tikram gyvenimui reikia kai ko daugiau, ką gali duoti tik vienas Dievas.

Prieš penkiolika metų čia, Kauno Santakos aikštėje, šiandien jau besivadinančioje Jono Pauliaus II vardu, pirmą kartą Lietuvą ir Kauną aplankęs popiežius ragino susirinkusius Lietuvos žmones suvokti savo uždavinį ir pasiuntinybę, ugdyti tikėjimą giliu Šv. Rašto pažinimu, asmenine, liturgine, nuolatine karšta malda, kvietė į „naująją evangelizaciją“, gebančią atsakyti į mūsų laiko poreikius. Popiežius linkėjo, kad per okupaciją išsaugotas tikėjimas visuomet būtų mūsų galia, kuria galėtume dvasiškai ir išoriškai atkurti savo Tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą mūsų motinos Bažnyčios, Europos ir žmonijos labui (plg. „Liudykime Kristų, 90 psl.).

Kviečiu drauge melstis, kad Dievo tarno Jono Pauliaus palinkėjimas visuomet būtų mūsų siekiniu ir neštų palaimingų vaisių tiek mūsų asmeniniam, tiek ir visos tautos gyvenimui. Ypač kviečiu melstis už Lietuvos šeimas, už Seimą, kad kuo greičiau priimtų įstatymą, įtvirtinantį santuoka grįstos šeimos prioritetą visuomenės gyvenime.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą