ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Gyvenimo ir kunigystės dovanos

Homilija Kauno arkikatedroje 2008 m. lapkričio 11 d.

Gyvenimas yra didžiausia mums Dievo duota dovana. Tačiau jis yra ne tik Dievo dovana, bet ir iššūkis, nes turime įvykdyti tai, ką Dievas mums yra pavedęs padaryti, ir tik tada sugrįžti pas jį. Tai nelengvas uždavinys, nes gyvenime daug kelių ir kelelių, kuriuose nesunku pasiklysti, pilna kliūčių, bandančių paralyžiuoti geriausius norus ir pasiryžimus.

Yra mąstančių, kad gyvenime svarbiausia turėti daug pinigų bei pramogų ir leisti sau viską, ko širdis geidžia. Šis epikūriškas gyvenimo suvokimas daugelį pražudo. Tuomet gyvenimas tarsi atkeršija žmogui, norinčiam iš jo kuo daugiau išplėšti, panašiai kaip dabar žmogui keršija neprotingai alinama gamta. Egoistiškai besielgiantis žmogus dažnai gyvenimą užbaigia prie šiukšlių konteinerio. Moralinės šiukšlės, kurias dažnas renkasi, deja, nėra patrauklesnės už kitas žmonių atliekas.

Gyvenimas vertingas tik tuomet, kai jis turi aiškų ir gerą tikslą, kuriam paskiriami visi sąmoningo gyvenimo metai. Nuo pasirinkto tikslo pirmiausia priklauso gyvenimo kokybė. Kuo garbingesnis tikslas, tuo žmogaus gyvenimas vertesnis. Daugelis įprasmina gyvenimą, augindami ir auklėdami vaikus. Iš tikrųjų tėvai padaro labai daug, jei užaugina ir gyvenimui parengia savo vaikus, ypač jei jų yra būrys.

Dar kiti bando daryti gera ne tik savo šeimai, bet ir tautai. Carizmo laikais mūsų knygnešiai per sieną gabeno ne degtinę, bet lietuviškas knygas ir, jas platindami, siekė, kad lietuviai brangintų savo tikėjimą ir tėvų žemę. Mūsų partizanai aukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Panašiai elgėsi Sausio 13-osios didvyriai, nuo sovietinių omonininkų gynę Lietuvai svarbius objektus.

Daug žmonių iš pirmo žvilgsnio tarsi nepadaro kažko didvyriško, bet visas jų gyvenimas yra tarsi nuolatinis savęs dalijimas kitiems. Jie nugyvena gyvenimą nesireklamuodami, bet kasdien darydami mažus gerus darbus. Negaliu nepaminėti tų Carito ir kitų Bažnyčios darbininkų – pasauliečių, kurie dažnai be užmokesčio ar už kukliausią atlyginimą daugelį metų tarnauja Lietuvos žmonėms.

Švč. M. Marija savo gyvenimą šitaip įvertino: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Gerai, kai žmogus suvokia, jog Dievas jam yra patikėjęs gyvenimą, sveikatą, gabumus, jėgas ne tam, kad tas dovanas iššvaistytų ar užkastų, bet kad kuo daugiau padarytų gero tarnaudamas kitiems. O padaręs gero netrimituotų ir nelauktų medalių, bet pasakytų, kaip patarė Jėzus: „Esu nenaudingas tarnas. Padariau, ką turėjau padaryti.“

Kai kuriuos vyrus Dievas apdovanoja kunigystės dovana. Iš tikrųjų tai didelė dovana, tiesiog pranokstanti žmogaus suvokimą. Duodamas šią dovaną, jis leidžia paprastam žmogui veikti Dievo vardu – laiminti ir skelbti Dievo žodį, atleisti nuodėmes, aukoti nekruvinąją Viešpaties auką. Geri kunigai yra didelis tautos turtas. Kunigystė yra ne profesija, bet pašaukimas tarnauti Dievui, tačiau jam tarnaujama tiek, kiek tarnaujama žmonėms. Dėl to geras kunigas yra pasirengęs dieną ir naktį patarnauti jam pavestiems žmonėms. Bažnyčia nori, kad kunigai gyventų celibate, be savo šeimos, nes jo šeima turi būti tie, kuriems jis pasiųstas tarnauti.

Žmonės dažnai neteisingai vertina kunigus, gerais laikydami tik tuos, kurie gražiai šypsosi ir patenkina visus, net ir neteisėtus jų prašymus. Iš tikrųjų geras kunigas turi traukti žmones ne prie savęs, bet prie Dievo, ir būtų nelaimė, jei jis savo asmeniu užstotų žmonėms Dievą. Jeigu dėl populiarumo kunigas išpildytų kiekvieną žmonių prašymą ir taip juos suklaidintų, palikdamas juos paviršutiniškame apeiginiame tikėjime, tuomet jis tikrai netarnautų Dievui. Kunigo pareiga skelbti autentišką, mus mylintį, bet drauge ir reiklų Kristų.

Dar viena Dievo dovana, už kurią pamirštame padėkoti, – tai gyvenimo kryžiai. Jie gali mus aplankyti pačiomis įvairiausiomis formomis. Didžiulis kryžius yra tėvystės ar motinystės pareiga. Daug kam kryžius yra gerai atliekamos profesinės pareigos. Mums patiems dideliu kryžiumi tampa mūsų ligos, bėdos, nepasisekimai ir žmonių priešiškumas.

Kiekvienas kryžius gali tapti prakeikimu, jei mes jo bodimės ir nuo jo bėgame, bet jis tampa Dievo dovana, jeigu jį paimame ir Kristaus pavyzdžiu nešame į savo golgotą. Niekas kitas nepadaro mūsų žmogiškesnių ir jautresnių artimui, kaip krikščioniškai nueitas savas kryžiaus kelias.

Dievas daugeliui iš mūsų leido gyventi sunkiu sovietmečiu, kai reikėjo ginti savo tikėjimą ir sovietinamos Lietuvos reikalus. Šiandien visi – seni ir jauni – esame pašaukti gyventi visuomenėje, skęstančioje juodame pesimizme ir netikrų dievų garbinime. Daugelis žmonių taip ir nepajėgė tinkamai įvertinti ir apgailėti praeities klaidų, slegiančių jų sielas. Neišgydytos dvasinės žaizdos slegia ne tik juos, bet ir visą Lietuvos visuomenę. Šalia jų matome daug žmonių, praktikuojančių tik pinigų ir kūno kultą. Tai dabarties kultūros – mirties kultūros aukos, suvokiančios tik kūno kalbą ir , be to, ką įdeda į pilvą ar kuo patenkina akis, šiandienos Lietuvoje nenorinčios matyti nieko pozityvaus ir švento. Jos taip pat papildo pesimistų gretas. Į tą neigimo liūną gali būti įtrauktas kiekvienas pasaulietis ir net dvasininkas, jeigu nesiryžta pozityviai kovoti su tuo, kas mus slegia bei skandina.

Mes, dvasininkai, o kartu ir visi, neabejingi Tėvynės ir Bažnyčios reikalams, suprantama šių dienų kalba turi pasakyti dabarties žmogui seną ir drauge naują tiesą, kad be Kristaus ir šiandien nėra kito kelio į tikrąjį prisikėlimą. Į naują Lietuvą negalima eiti nei su senuoju marksizmu, nusinešusiu milijonus aukų, nei su naujuoju liberalizmu, kalbančiu tik apie žmogaus teises, bet nutylinčiu jo atsakomybę.

Kviečiu jus drauge su manimi padėkoti už visas Dievo dovanas, kuriomis jis mane ir jus apdovanojo šio gyvenimo kelionėje. Tepadeda Viešpats tas dovanas panaudoti geresnei Lietuvai ir gražesnei Bažnyčiai kurti.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą