ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Piligrimystė prie apaštalo Petro kapo

Homilija pasakyta 2008 m. lapkričio 25 dieną švenčiant Mišias su Kauno arkivyskupijos piligrimais Romoje, Šv. Petro bazilikos Lietuvių koplyčioje

„Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ – Jėzus tris kartus pakartojo savo klausimą, skirtą tam, kuriam paves vadovauti Bažnyčiai. Trečią kartą paklaustas, ar myli savo Mokytoją, Petras nuliūdo, suvokdamas, kad Jėzus abejoja jo atsakymo tikrumu. Jis tikriausiai prisiminė, kad taip neseniai tris kartus buvo išsigynęs savo mylimo Mokytojo.

Šią valandą meldžiamės Šv. Petro bazilikoje, prie pirmojo popiežiaus kapo. Šis apaštalas, kuriam Kristus pavedė vadovauti Bažnyčiai, mums yra labai artimas. Jis buvo kupinas geros valios ir gražiausių ketinimų, jis pirmas išpažino Kristaus dievystę, tačiau pirmas išsigynė Kristaus, kai pateko į sunkų išbandymą. Petras norėjo sekti paskui Kristų, bet prieš tai jam reikėjo pereiti dvasinės brandos kelią – pamažu suvokti, kad be vargo ir aukos tai padaryti neįmanoma. Petro asmenyje nesunkiai atpažįstame save. Juk ir mes nestokojame geros valios ir kartais manome, jog esame pasirengę kalnus nuversti, kad tik Lietuvoje ir Bažnyčioje būtų šviesiau, tačiau kai tik susiduriame su sunkumais, dažnai mūsų entuziazmas pradingsta. Petro istorija patvirtina karčią tiesą, kad, sekdami Kristų, silpnumui kartais gali pasiduoti ne tik eiliniai tikintieji, bet ir dvasininkai.

Mūsų piligrimystė Romoje – tai proga pamąstyti apie Bažnyčią, kuriai priklausome, ir atsakyti, ką asmeniškai mums reiškia šis priklausymas. Tai proga tiesiog prisiliesti prie Bažnyčios dvasinio lobyno. Čia galime išgyventi, kokie esame laimingi būdami Bažnyčios nariais. Šis priklausymas yra Dievo dovana, kurią esame gavę visiškai neužtarnautai.

Kai tėvai mus pakrikštijo Katalikų Bažnyčioje, nuo tos valandos esame jos nariais, turinčiais teisę į visus dvasinius turtus, kuriuos Kristus patikėjo Bažnyčiai, visų pirma – į Sutaikinimo sakramentą ir Eucharistiją.
Deja, ne visi Bažnyčią supranta kaip dovaną, kai kam ji yra našta, nes jie panašiai, kaip apaštalas Petras ant Taboro kalno, norėtų tik džiaugtis Dievo artumoje. Galima sutikti žmonių, kurie net pyksta, kam tėvai be jų atsiklausimo juos pakrikštijo. O gal turėjo atsiklausti, kai reikėjo juos auginti, susirgus gydyti, leisti į mokslus? Kartą gavau elektroniniu paštu klausimą, kaip panaikinti krikštą. Atrodo, viskas ir taip aišku: jei nepatinka krikščionybė, ieškok kokių nors horoskopų arba pasilik savo netikėjime. Tačiau kažkas žmogui neduoda ramybės. Turbūt tas pats dykumos demonas, kuris siūlė Jėzui visas pasaulio karalystes, jei šis parpuolęs ant žemės pagarbintų jį, šėtoną. Gundytojas žino, kad krikštas atnaujina žmoguje per gimtąją nuodėmę suterštą Dievo paveikslą ir žmogus tampa Dievo vaiku. Todėl piktasis, praradęs su Dievu meilės santykį, nerimsta ir siekia, kad ir žmonės būtų panašūs į jį.

Prie apaštalo Petro kapo pamąstykime, kiek mes esame subrendę Kristaus meilėje. Ar turime drąsos dėl Jėzaus padaryti ką nors, kas mums būtų sunku? Mūsų piligrimystė Romoje atneš vaisių tik tuomet, kai būsime ne tiek turistai, siekiantys kuo daugiau pamatyti ir nufotografuoti, bet piligrimai, fotografuojantys viską savo širdimi, bandantys pajusti Bažnyčios dvasią, norintys dvasiškai augti.

Mes turime neeilinę progą aplankyti vietas, kurios buvo labai svarbios Bažnyčios istorijoje ir nemažiau svarbios dabartyje. Meldėmės Švč. Mergelės Marijos (St. Maria Maggiore) Didžiojoje bazilikoje; pagal čia esančią Dievo Motinos Marijos ikoną „Salus populi romani“ yra nutapytas mums brangus Šiluvos Dievo Motinos paveikslas. Meldėmės Šv. Pauliaus bazilikoje, kur palaidotas Tautų apaštalas: Bažnyčia šiemet mini jo gimimo du tūkstantuosius metus. Aplankėme katakombas, kur buvo laidojami bei maldai rinkdavosi persekiojami pirmųjų amžių krikščionys, ir bandėme suvokti jų ištikimybę Kristui. Matėme Koliziejų, kur krikščionys būdavo atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims. Kokios drąsos anuomet reikėjo išpažįstantiems Jėzų Kristų! Kaip susigėstame prisiminę, kai nekartą pristigdavome drąsos liudyti savo tikėjimą.

Bažnyčią geriausiai matoma Petro ir jo įpėdinių asmenyje. Čia Šv. Petro bazilikoje galime pasimelsti prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo, to paties, kuris 1993 metais aplankė Lietuvą ir Šiluvą. Čia trečiadienį galėsime pamatyti ir išgirsti kalbantį dabartinį popiežių Benediktą XVI, su kurio legatu meldėmės Šiluvoje švęsdami mums brangų Marijos apsireiškimo Jubiliejų.

Bandykime visa tai sutalpinti į savo mažas širdis ir pasiryžkime dvasiškai augti ir padėti augti kitiems.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą