ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Adventas, Šiluva ir Rožinis

Homilija pasakyta 2008 m. lapkričio 29 d. per šv. Mišias Šiluvos bazilikoje. Pamaldos buvo tiesiogiai transliuojamos per „Marijos radiją“ į 50 pasaulio šalių, kur veikia pasaulinė MR stočių šeima (aprėpianti apie 500 mln. žmonių, o MR transliacijų klausosi apie 5 proc. gyventojų).

Dievo žodis pirmąjį advento sekmadienį primena svarbią žinią apie amžių pabaigą ir Žmogaus Sūnaus atėjimą. Šio atėjimo mes turime budėdami laukti. Jėzus Kristus nurodė: „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 36). Apreiškimo knyga nurodo, kad Žmogaus Sūnus netruks ateiti: „Štai aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 7). Apreiškimo knyga ne tiek vaizduoja dramatišką Žmogaus Sūnaus atėjimą suirstant šio pasaulio matomam pavidalui, kiek atskleidžia nuostabų gyvenimą budėjusiems ir laukusiems. „Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Dievo tarnai garbins jį. Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 3–5).

Prekybininkai adventą – budėjimo ir laukimo metą bando paversti mėnesį trunkančia muge ir mūsų dėmesį prikaustyti prie daiktų, kuriems lemta sunykti. Kol mes gyvename žemėje, Žmogaus Sūnaus laukimas reiškia Dievo ieškojimą, bandymą giliau jį pažinti ir leisti jam veikti savo širdyse. Laukti Žmogaus Sūnaus – tai gilintis į apreikštąjį Dievo žodį, skaityti jį, apmąstyti ir juo remtis, ypač darant svarbesnius sprendimus. Laukti Žmogaus Sūnaus – tai uoliai naudotis Kristaus kryžiaus vaisiais, visų pirma – Sutaikinimo sakramentu ir Eucharistija. Be to, Dievo ieškoti reikia ne tik per adventą, bet ir visuomet.

Dievo žodis skelbia, kad Švč. M. Marija tobuliausiai pažino Žmogaus Sūnų, nes buvo jo Motina. Joje Žodis tapo Kūnu. Ji rūpinosi Jėzumi jo kūdikystės ir vaikystės metais, su motinišku rūpestingumu sekė Sūnaus viešąją veiklą Galilėjoje ir Jeruzalėje. Ji džiaugdavosi, kai žmonės priimdavo Jėzų, ir liūdėdavo, kai jį atmesdavo. Dėl to Dievas leido Marijai veikti ne tik toje trumpoje Jėzaus gyvenimo atkarpoje, bet leidžia jai veikti ir Bažnyčios – mistinio Kristaus Kūno istorijoje.

Šiemet Šiluvoje šventėme Dievo Motinos apsireiškimo čia 400 m. Jubiliejų. Šis Jubiliejus tapo neeiline proga apmąstyti Švč. M. Marijos vaidmenį ne tik eilinio tikinčio žmogaus – krikščionio gyvenime, bet ir visos tautos istorijoje. 1608 m. Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų apsireiškė Šiluvoje gyvulių bandą ganiusiems piemenims ir verkdama skundėsi, kad yra pamirštas jos Sūnus. Apsireiškusi Marija pasakė tik kelis žodžius, ir šis įvykis galėjo būti palaidotas drauge su XVII a. karų, bado ir maro aukomis. Tačiau Dievo Motinos skundas, kad užmirštas jos Sūnus, neliko neišgirstas: vietoj nugriautos bažnyčios pastatyta nauja, o apsireiškimo vietoje – koplyčia ant akmens. Dabar čia stovi didinga koplyčia, o malonėmis garsus Dievo Motinos paveikslas saugomas Šiluvos bazilikoje.

Pačiais sunkiausiais priespaudos metais lietuviai ėjo į Šiluvą ir meldė Dievo Motinos globos, o Marija besimeldžiančiųjų žvilgsnius nuolat kreipė į savo Sūnų Jėzų Kristų. Ji stiprino lietuvių tikėjimą per 130 m. trukusią carinę okupaciją, siekusią Lietuvą nutautinti ir paversti lietuvius stačiatikiais. Keliavome į Šiluvą per 50 sovietinės priespaudos, kėsinusios iš žmonių atminties ištrinti net Dievo vardą, metų. Pagaliau sulaukėme dienos, kai pats popiežius Jonas Paulius II atvyko į Šiluvą, pabučiavo akmenį, ant kurio įvyko apsireiškimas, ir drauge su gausiais piligrimais dėkojo Marijai, padėjusiai lietuviams negandose išsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą.

Lietuvos žmonės kaip dėkingumo ženklą Šiluvos aikštėje, jungiančioje baziliką su koplyčia, pastatė Rožinio Šviesos slėpinių koplytėles. Jos yra dėkingumo išraiška ir Jonui Pauliui II, praturtinusiam Rožinio maldą Kristaus gyvenimo Šviesos slėpinių apmąstymu.
Rožinis yra neatskiriama lietuvio kataliko gyvenimo dalis. Gal nepamatysi jo rankose maldaknygės, gal neperskaitys jis Šventojo Rašto, tačiau Rožinį jis visuomet brangins. Rožinis lietuvį lydėdavo per visą gyvenimą ir būdavo įdedamas į mirties angelo sustingdytas jo rankas. Rožinis daug kam atstodavo net Šventąjį Raštą bei Katekizmą.

1983 m. už pogrindžio spaudą buvau suimtas ir KGB kalėjime laukiau teismo. Daug ko tenai trūko – Šventojo Rašto, viešai aukojamų Mišių, dvasinio turinio knygų, tačiau prižiūrėtojai nedrįso atimti iš kalinio duonos pasigaminto rožinio, kurį kasdien kalbėdavau. Tai matydami sovietiniai žurnalistai po teismo parašė net straipsnį antrašte „Vienoje rankoje rožančius, kitoje – vėzdas“. Vėzdu jie laikė tiesos žodį, už kurį buvau teisiamas. Kalėjime dažnai ateidavo nerami mintis, kad su niekuo nesiskaitantis priešas gali padaryti viską, tačiau kalbamas Rožinis bei apmąstomas Dievo žodis padėdavo nurimti ir laukti teismo sprendimo. Į Uralą, vėliau į Sibirą taip pat važiavau su Rožinio malda. Jei pasisekė be dvasinių nuostolių pereiti ilgą Gulago kelią, jei leido nepadaryti kompromisų, už laisvės pažadą išduodančių įsitikinimus, už viską esu dėkingas Dievo Motinai Marijai, kurios Rožinis buvo neperskiriamas anų dienų mano palydovas. Tą patį galėtų paliudyti daugelis gerokai ilgiau ir sunkiau už tikėjimą, Bažnyčią ir Tėvynę kentėjusių lietuvių.

Šiandien dažnas tikintysis stokoja drąsos sekuliaraus pasaulio, atmetančio Dievą ir visą krikščioniškos praeities lobyną, akivaizdoje. Ši nedrąsa paralyžiuoja jėgas ir yra labai pavojinga tikinčio žmogaus religiniam gyvenimui; ji dar nuostolingesnė Evangelijos žinios skelbimui bei liudijimui. Šių baimių akivaizdoje reikia skubėti pas dangiškąją Motiną, kaip tai darė mūsų tėvai ir protėviai. Kasdien kalbamas Rožinis apmąstant Kristaus gyvenimo paslaptis tikrai padės mums drąsiai skelbti ir liudyti Kristų šių dienų pasaulyje. Amen.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą