ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Laisvės dovana
Homilija Padėkos už laisvę šventėje Šiluvoje 2008 m. rugpjūčio 31 d.

Evangelijoje yra įdomi vieta, kai Petras nori pamokyti Jėzų, kaip šis turįs elgtis. Jėzus aiškino, kad jam reikės kentėti, jis net bus nužudytas, o Petras šoko drausti: „Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Toks buvo ne tik Petro mąstymas. Taip mąsto ir dauguma žmonių – viską norima rikiuoti pagal savo mintis bei norus, nors dažnai tas mąstymas būna klaidingas, o norai egoistiški.

Jėzus atėjo į žemę kaip laisvės vedlys, nes žmogų skaudžiausiai pavergia ne kiti žmonės, bet nuodėmė. Žmonės gali mus tik iš dalies pavergti; anuomet sovietinei sistemai net ir žodžiu pasipriešinusius nuteisdavo griežčiausiomis bausmėmis ir pridėdavo ilgus metus tremties. Nuteistieji nelaisvei ir tremčiai dažnai buvo kur kas laisvesni nei tautiečiai, už lęšienės dubenį tarnavę okupantams. Tačiau nemėtykime į juos akmenimis, bet dėkokime Dievui, kad mums geriau pasisekė. Iš tikrųjų anuomet patirti išbandymai buvo Dievo dovana, nors už ją reikėjo sumokėti didžiulę kainą.

Jėzus Kristus nurodė, kokiu keliu reikia eiti, kad pasiektume dvasinę laisvę. Jis sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24). Kokie paprasti ir aiškūs šie žodžiai. Einant į laisvę, reikia savęs išsižadėjimo, drąsos nešti kryžių, kurį uždeda mūsų draugai ar priešai, ir ištikimai sekti Kristų. Eiti paskui Kristų visai nereiškia tik melstis ar pasninkauti, bet svarbiausia – gyventi tomis vertybėmis, kurias jis skelbia, t. y. gyventi Evangelija. Eiti paskui Kristų – tai atmesti Mamoną ir teikti pirmenybę dvasiai, tai kasdien kovoti su tuščios garbės siekimu ir nesibaidyti pažeminimų, kai juos patiriame kovodami už tiesą ir gėrį, tai klausyti ne mirties kultūros šauklių, bet ieškoti Dievo valios ir kasdien jai sakyti „taip“. Šitai gali padaryti tik tvirti vyrai ir moterys, nes ištižėliai visuomet seka paskui savo užgaidas.

Noras eiti į laisvę be kryžiaus yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Be kryžiaus galima nueiti tik į pragarą, kuris savo giliausia esme yra amžina vergystė be galimybės susinaikinti. Nuteistieji iki gyvos galvos kartais savo bausmę pabando susitrumpinti nusižudydami, bet pragare to padaryti neįmanoma. Dėl to ta antroji mirtis, apie kurią kalba Apokalipsė, yra tikrai baisi. Jei žmonės apie ją dažniau pamąstytų, tikriausiai panorėtų keistis į gera.

Anais laikais, neturėdami laisvės, mes bandėme išsaugoti bent laisvės dvasią. Šiluva anuomet buvo tarsi laisvės tvirtovė ir ženklas. Panašiai ir Žemaičių Kalvarija bei kitos Marijos šventovės. Į jas rinkdavosi žmonės, išsaugoję veržimąsi į laisvę. Eucharistijos bičiuliai paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjo organizuoti piligrimines keliones iš Tytuvėnų į Šiluvos šventovę. Šis kasmet atliekamas piligriminis žygis buvo iššūkis okupacinei valdžiai, siekusiai pavergti net žmogaus dvasią: jis akivaizdžiai bylojo, kad šie piligrimai tiki į Dievą ir už laisvę pasirengę prisiimti nelaisvės kryžių. Tą kainą teko sumokėti ne vienam Kristaus sekėjui. Sovietinis teismas jiems atseikėdavo po trejus metus kalėti drauge su vagimis ir kitokiais kriminaliniais nusikaltėliais.

Už laisvę daug lietuvių sumokėjo savo gyvybės kainą. Vien tik partizanų žuvo per 30 tūkst.; o kiek politinių kalinių, kiek tremtinių perėjo sovietinį gulagą. Šią vasarą drauge su dviem partizanais aplankiau vieną politinių kalinių lagerį Urale. Dabar tenai po atviru dangumi įrengtas muziejus, o kitados tenai kentėjo žmonės, kurių didžiausia kaltė – nenoras būti Stalino sukurtos imperijos vergais.

Tame lageryje vienas rusas paklausė manęs, ar mes, lietuviai, esame laimingi atgavę laisvę? Atsakiau „taip“, esame laimingi, nors pati laisvė negarantuoja nei sotaus duonos kąsnio, nei privilegijų. Laisvė tik suteikia galimybę daryti gera ir kurti gyvenimą – ne tokį, kokį diktuoja pavergėjai, bet gyvenimą, kuriame svarbiausia yra tikėjimas, viltis ir meilė. Laisvė nėra atbaigta būsena, kai galima saugiai mėgautis geru gyvenimu, – už ją reikia kasdien kovoti.

Piktasis kasdien gundo, kad elgtumėmės ne pagal Dievo valią ir taip savo laisvę padovanotume šio pasaulio kunigaikščiui – velniui. Deja, daugelis žmonių eina tuo keliu. Niekuomet nepavydėkime tiems žmonėms, kurie nedorai elgdamiesi susikrauna turtus ir naudojasi visomis šio pasaulio privilegijomis. Net ir tada, kai neša savo gyvenimo kryžių, žmogus gali būti laimingas, suvokdamas, kad elgiasi garbingai, nes gyvena pagal Dievo valią.

Švenčiausią Mergelę Mariją galima vadinti mūsų laisvės Karaliene. Kai lietuviai ėjo gulago keliais, jie dažnai kalbėdavo Rožinį; kalinių lūpos dažnai kartodavo maldą „Sveika, Marija“. Atvykę į Šiluvą taip pat meldėme, kad išauštų laisvės rytas. Laisvės Lietuvai, kalbėdami Rožinį, meldėme Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų anomis baisiomis devyniasdešimtųjų sausio dienomis, kai sovietiniai tankai grasino sutraiškyti mūsų laisvės viltis, panašiai kaip Gruzijoje, Tibete ir kitur. Mūsų maldos pasiekė dangų: atgavę išorinę laisvę, šiandien turime galimybę susikurti ir dvasinę laisvę, kuri prasideda nuo laisvo mūsų mąstymo ir nuo pasirinktos gyvenimo krypties – drauge su Jėzumi dalytis viskuo, neišskiriant ir jo kryžiaus.

Evangelijoje yra įdomi vieta, kai Petras nori pamokyti Jėzų, kaip šis turįs elgtis. Jėzus aiškino, kad jam reikės kentėti, jis net bus nužudytas, o Petras šoko drausti: „Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Toks buvo ne tik Petro mąstymas. Taip mąsto ir dauguma žmonių – viską norima rikiuoti pagal savo mintis bei norus, nors dažnai tas mąstymas būna klaidingas, o norai egoistiški.

Jėzus atėjo į žemę kaip laisvės vedlys, nes žmogų skaudžiausiai pavergia ne kiti žmonės, bet nuodėmė. Žmonės gali mus tik iš dalies pavergti; anuomet sovietinei sistemai net ir žodžiu pasipriešinusius nuteisdavo griežčiausiomis bausmėmis ir pridėdavo ilgus metus tremties. Nuteistieji nelaisvei ir tremčiai dažnai buvo kur kas laisvesni nei tautiečiai, už lęšienės dubenį tarnavę okupantams. Tačiau nemėtykime į juos akmenimis, bet dėkokime Dievui, kad mums geriau pasisekė. Iš tikrųjų anuomet patirti išbandymai buvo Dievo dovana, nors už ją reikėjo sumokėti didžiulę kainą.

Jėzus Kristus nurodė, kokiu keliu reikia eiti, kad pasiektume dvasinę laisvę. Jis sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24). Kokie paprasti ir aiškūs šie žodžiai. Einant į laisvę, reikia savęs išsižadėjimo, drąsos nešti kryžių, kurį uždeda mūsų draugai ar priešai, ir ištikimai sekti Kristų. Eiti paskui Kristų visai nereiškia tik melstis ar pasninkauti, bet svarbiausia – gyventi tomis vertybėmis, kurias jis skelbia, t. y. gyventi Evangelija. Eiti paskui Kristų – tai atmesti Mamoną ir teikti pirmenybę dvasiai, tai kasdien kovoti su tuščios garbės siekimu ir nesibaidyti pažeminimų, kai juos patiriame kovodami už tiesą ir gėrį, tai klausyti ne mirties kultūros šauklių, bet ieškoti Dievo valios ir kasdien jai sakyti „taip“. Šitai gali padaryti tik tvirti vyrai ir moterys, nes ištižėliai visuomet seka paskui savo užgaidas.

Noras eiti į laisvę be kryžiaus yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Be kryžiaus galima nueiti tik į pragarą, kuris savo giliausia esme yra amžina vergystė be galimybės susinaikinti. Nuteistieji iki gyvos galvos kartais savo bausmę pabando susitrumpinti nusižudydami, bet pragare to padaryti neįmanoma. Dėl to ta antroji mirtis, apie kurią kalba Apokalipsė, yra tikrai baisi. Jei žmonės apie ją dažniau pamąstytų, tikriausiai panorėtų keistis į gera.

Anais laikais, neturėdami laisvės, mes bandėme išsaugoti bent laisvės dvasią. Šiluva anuomet buvo tarsi laisvės tvirtovė ir ženklas. Panašiai ir Žemaičių Kalvarija bei kitos Marijos šventovės. Į jas rinkdavosi žmonės, išsaugoję veržimąsi į laisvę. Eucharistijos bičiuliai paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjo organizuoti piligrimines keliones iš Tytuvėnų į Šiluvos šventovę. Šis kasmet atliekamas piligriminis žygis buvo iššūkis okupacinei valdžiai, siekusiai pavergti net žmogaus dvasią: jis akivaizdžiai bylojo, kad šie piligrimai tiki į Dievą ir už laisvę pasirengę prisiimti nelaisvės kryžių. Tą kainą teko sumokėti ne vienam Kristaus sekėjui. Sovietinis teismas jiems atseikėdavo po trejus metus kalėti drauge su vagimis ir kitokiais kriminaliniais nusikaltėliais.

Už laisvę daug lietuvių sumokėjo savo gyvybės kainą. Vien tik partizanų žuvo per 30 tūkst.; o kiek politinių kalinių, kiek tremtinių perėjo sovietinį gulagą. Šią vasarą drauge su dviem partizanais aplankiau vieną politinių kalinių lagerį Urale. Dabar tenai po atviru dangumi įrengtas muziejus, o kitados tenai kentėjo žmonės, kurių didžiausia kaltė – nenoras būti Stalino sukurtos imperijos vergais.

Tame lageryje vienas rusas paklausė manęs, ar mes, lietuviai, esame laimingi atgavę laisvę? Atsakiau „taip“, esame laimingi, nors pati laisvė negarantuoja nei sotaus duonos kąsnio, nei privilegijų. Laisvė tik suteikia galimybę daryti gera ir kurti gyvenimą – ne tokį, kokį diktuoja pavergėjai, bet gyvenimą, kuriame svarbiausia yra tikėjimas, viltis ir meilė. Laisvė nėra atbaigta būsena, kai galima saugiai mėgautis geru gyvenimu, – už ją reikia kasdien kovoti.

Piktasis kasdien gundo, kad elgtumėmės ne pagal Dievo valią ir taip savo laisvę padovanotume šio pasaulio kunigaikščiui – velniui. Deja, daugelis žmonių eina tuo keliu. Niekuomet nepavydėkime tiems žmonėms, kurie nedorai elgdamiesi susikrauna turtus ir naudojasi visomis šio pasaulio privilegijomis. Net ir tada, kai neša savo gyvenimo kryžių, žmogus gali būti laimingas, suvokdamas, kad elgiasi garbingai, nes gyvena pagal Dievo valią.

Švenčiausią Mergelę Mariją galima vadinti mūsų laisvės Karaliene. Kai lietuviai ėjo gulago keliais, jie dažnai kalbėdavo Rožinį; kalinių lūpos dažnai kartodavo maldą „Sveika, Marija“. Atvykę į Šiluvą taip pat meldėme, kad išauštų laisvės rytas. Laisvės Lietuvai, kalbėdami Rožinį, meldėme Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų anomis baisiomis devyniasdešimtųjų sausio dienomis, kai sovietiniai tankai grasino sutraiškyti mūsų laisvės viltis, panašiai kaip Gruzijoje, Tibete ir kitur. Mūsų maldos pasiekė dangų: atgavę išorinę laisvę, šiandien turime galimybę susikurti ir dvasinę laisvę, kuri prasideda nuo laisvo mūsų mąstymo ir nuo pasirinktos gyvenimo krypties – drauge su Jėzumi dalytis viskuo, neišskiriant ir jo kryžiaus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą