ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Eucharistinis kongresas Šiluvoje
Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 6 d. , pradedant Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejaus šventimą

Pagrindinis akcentas švenčiant Šiluvos Jubiliejų neabejotinai turi būti visų mūsų derama pagarba Eucharistijai. Dėl šios priežasties šiandien švenčiame Eucharistinį kongresą ir taip norime atsiliepti į Švč. M. Marijos paraginimą garbinti jos Sūnų.

Kai prieš 400 metų Šiluvos laukuose apsireiškė Dievo Sūnaus Motina, ji skundėsi, kad čia negarbinamas jos Sūnus. Argi Jėzus anuomet Šiluvoje buvo užmirštas? Ne, nebuvo. Mūsų broliai reformatai taip pat garbino Jėzų, skelbė Evangeliją ir meldėsi, tik nebuvo aukojama nekruvinoji Jėzaus auka – Mišios ir negarbinamas Eucharistinis Jėzus. Taip pat nebuvo iš Eucharistijos kulto ištekančios broliškos meilės; jos vietoje viešpatavo neapykanta, kurios kulminacija reikėtų laikyti Jėzaus kryžiaus peršovimą.

Eucharistiniame kongrese sutelpa visa, kaip žmogus gali atsakyti į Dievo meilę, pasireiškusia Jėzaus gimimu žemėje, mirtimi ant kryžiaus ir šios aukos sudabartinimu kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias. Per Eucharistijos kongresą iškilmingiausiu būdu švenčiamos Mišios, vyksta Eucharistijos adoracija, iškilminga procesija ir šiame garbinimo akte dalyvauja daugybė žmonių, kuriuos vienija ne tik Dievo, bet ir artimo meilė. Tikrai nepagarbintume Eucharistinio Jėzaus, jei savo širdyje palaikytume blogus jausmus ar kokį nors neprielankumą. Todėl visų pirma šią valandą kviečiu visus atleisti kitiems, jei nešiojatės kokių nors nuoskaudų.

Šiluvos bazilikos altoriuje yra malonėmis garsėjantis Dievo Motinos su Sūneliu ant rankų paveikslas. Šis paveikslas yra pieštas pagal garsųjį Dievo Motinos paveikslą, laikomą Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje Romoje ir vadinamą romiečių globėjos vardu („Salus populi romani“). Pati paveikslo kompozicija rodo, kad jis yra seno bizantiško tipo, vadinamojo hodegetria „Kelrodė“.

Šiluvos Dievo Motina tiek savo paveikslu, tiek apsireiškimu rodo ne į save, bet į savo Sūnų. Jos žinia, pasakyta prieš 400 metų, buvo aktuali ne tik anuomet, bet ir mums, XXI amžiaus žmonėms. Ji kviečia rimtai atsigręžti į Jėzų Kristų, rodo kelią, kuriuo einant lengviausia surasti dieviškąjį Gelbėtoją. Šis kelias yra pati Dievo Sūnaus Motina Marija. Tai pats tikriausias kelias, kuriuo einant nesunkiai surandamas Jos Sūnus. Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimo žinia nėra kuo nors išimtinė. Lurde, Fatimoje, Gvadalupėje – visur, kur tik Švč. Mergelė Marija apsireikšdavo, ji rodė kelią pas savo Sūnų, ir visose Marijos šventovėse tikintieji patirdavo didžiausią malonę – išgyventi Dievo artumą.

Tiesa, mes dažnai supaprastiname savo troškimus bei prašymus, susiejame juos tik su fizine sveikata, tačiau Dievas visuomet yra dosnesnis, nei mes jo prašome. Jeigu prakalbėtų Šiluvos šventovės klausyklos, jos papasakotų nesuskaičiuojamus atvejus, kai žmonės, prašę tik fizinės sveikatos, buvo dvasiškai išgydyti – atgavo tikėjimą, viltį ir gyvenimo džiaugsmą.

Šiluvos žinia ypač aktuali šiandien. Pagrindinė mūsų bėda yra ne ekonominiai sunkumai. Juos patiria net labai išsivysčiusios ir karų nepatyrusios šalys, jau nekalbant apie karų ir okupacijų niokotąsias. Didžiausia mūsų bėda, kad dvasiškai sergame. Sunkią sergančio žmogaus būseną lengvai suvokiame girdėdami, ką jis kalba. Jeigu ligonis kalba tik apie savo ligas ir jam jau neegzistuoja jį supantis pasaulis, tuomet sprendžiame, kad jo reikalai yra prasti. Nuolatinės mūsų aimanos, kad viskas tik tamsu ir bloga, nesugebėjimas matyti daugybės šviesos žvaigždelių, šviečiančių laisvos Tėvynės padangėje, aiškiai sako, kad mums reikia skubios ir didžiulės pagalbos. Mūsų dvasios neišgydys nei pinigai, nei pramogos, nei visi galimi malonumai; ją išgydyti gali tik Jėzus Kristus. Dėl to jį vadiname pasaulio Gelbėtoju. Švč. M. Marija prieš 400 metų parodė kryptį lietuvių tautai pas savo Sūnų; šiandien ji vėl kviečia mus nusisukti nuo mums peršamų stabų ir atsigręžti į Jėzų Kristų.

Šiandien vykstantis Eucharistinis kongresas staiga nepakeis mūsų širdžių. Reikia, kad mūsų atsigręžimas į Jėzų būtų kasdienis. Turime mokytis mąstyti ir gyventi kaip Kristus. Tiesa, niekas nereikalauja iš mūsų evangelinio radikalumo, kad viską parduotume ir basi, kaip šv. Pranciškus, sektume paskui Kristų. Tačiau gyvenimas su Kristumi reikalauja, kad nuolat mąstytume apie tuos savo brolius ir seseris, kurie blogai jaučiasi šiame pasaulyje, neturi tikėjimo šviesos ir vilties, kariasi ir skandinasi, pyksta ant viso pasaulio, nes nuodėmė užtemdė jų dvasios akis. Gyvenimas su Kristumi reikalauja, kad nebūtume egoistai, šaltai skaičiuojantys pinigus ir planuojantys egzotiškas keliones po pasaulį, bet bandytume kasdien padaryti nors mažą gerą darbą, kaip tai bando daryti skautai, nes be šių mažų pastangų Šiluvos žinia liks tik tyruose šaukiančiojo balsas.

Iš Šiluvos reikia sugrįžti su atgauta ramybe, sustiprėjusia dvasia ir džiaugsmu švytinčiu veidu. Jeigu šito būtume negavę, tuomet veltui būtume atvykę į šią šventą vietą. Šiluvos Dievo Motina Marija kviečia mus į dvasinį prisikėlimą Jėzuje Kristuje.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą