ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Dievui pašvęstojo gyvenimo diena
Homilija pasakyta švenčiant Kunigų ir vienuolių šventę jubiliejiniuose Šilinių atlaiduose Šiluvoje 2008 m. rugsėjo 10 d.

Kiekvienais metais pagerbti Šiluvoje apsireiškusios Dievo Sūnaus Motinos Marijos ir jos meilei bei rūpesčiui patikėti savo gyvenimą iš visos Lietuvos atvyksta daug seserų ir brolių vienuolių. Šiemet jų ypač gausu. Dievui pašventusieji savo gyvenimą nėra tie, kurie, užmiršę Dievą, tik „aria ir sėja“, nes jų tikslas – kuo ištikimiau sekti paskui Kristų, padaryti Jį neatskiriama savo gyvenimo dalimi.

Atkreipkime dėmesį į vieną labai būdingą aplinkybę. Sovietiniais laikais negailestingai ir labai panašiai buvo engiama tiek Šiluva, tiek Dievui pasišventusieji žmonės. Buvo metų, kai per Šilines į Šiluvą nebuvo leidžiama atvykti į talką net kaimynams kunigams, o Mišias leisdavo aukoti tik rytmetinėmis valandomis, kaip paprastą šiokiadienį. Šiluva tiesiog gąsdino ateizmo skleidėjus, todėl net prievartos būdais trukdyta pasiekti Šiluvą.

Visai panašiai okupacijos metais buvo engiami ir vienuolynai. Kai tik Lietuvoje susikūrė sovietinė valdžia, visi vienuolynai buvo uždaryti, kunigai ir seserys vienuolės išvaikytos, o jų namai valdžios užgrobti. Seserys turėjo privačiai gyventi po vieną ar kelias, kad valdžiai nekiltų įtarimų, jog čia gyvena vienuolės. Kunigai vienuoliai privalėjo pasirašyti, kad palieka vienuolyną, ir tik tuomet jiems, jau ne kaip vienuoliams, leisdavo eiti parapijoje klebono ar vikaro pareigas. Šito nepadarę važiavo į lagerius. Vienuolynų bažnyčios buvo uždarytos ir naudojamos pasaulietiniais tikslais, Vilniaus jėzuitų bažnyčioje net buvo įrengtas ateizmo muziejus. Kodėl sovietinė valdžia anuomet bijojo Šiluvos ir vienuolių?

Kiekvienas vienuolis, kiekviena Dievui pasišventusi sesuo bando kuo tobuliau sekti Kristų. Neatsitiktinai vienuolynuose yra duodami skaistumo, neturto ir klusnumo įžadai. Per šiuos įžadus žmogus įsipareigoja panašėti į Jėzų – beturtį, skaistų ir paklusnų Tėvo valiai iki mirties ant kryžiaus. Dievui pasišventusieji savo evangeliniu gyvenimu veiksmingai liudija Kristų ir beldžiasi į pasaulio žmonių sąžines, versdami juos perkainoti vertybes ir palikti pamiltuosius stabus. Vienuoliai yra tikėjimo žmonės. Dėl to piktoji dvasia bijo šitų žmonių, jei tik jie nuosekliai gyvena pagal vienuolinius įsipareigojimus. Deja, jie taip pat yra žmonės, gali būti gundomi ir neišbūti savo pašaukimo aukštumose. Todėl jie privalo budėti, o tikinčioji liaudis turi visokeriopai juos remti. Vienuoliai ir seserys vienuolės visuomet Bažnyčioje buvo ir bus svarbi jėga. Todėl sovietinė valdžia, siekdama suduoti mirtiną smūgį Bažnyčiai, žinojo kur reikia taikyti.

Brangios Dievui pasišventusios seserys ir vyrai, jūs atvykote į Šiluvą pagerbti Švč. Mergelės Marijos ir patikėti jos globai savo vienuolinį gyvenimą. Kviečiu pamąstyti, ką Šiluvos žinia reiškia dabar gyvenančiam vienuoliui. Anuomet Marija skundėsi, kad yra užmirštas ir negarbinamas jos Sūnus, o žmonės užsiima kasdieniais darbais. Ar tas skundas buvo skirtas tik ano meto mūsų broliams kalvinams, kurie neturėjo Eucharistijos ir kurių bažnyčiose nebuvo aukojama nekruvinoji Kristaus auka? Ne, Marijos skundas, be jokios abejonės, yra platesnis, nes visų laikų krikščionys ir net Dievui pasišventusieji gali „arti ir sėti“, užmiršdami, kas jie yra ir į kokį gyvenimą yra pašaukti.

Vienuolis gali būti gundomas prisitaikyti prie šio pasaulio ir prarasti savo tapatybę bei pašaukimą. Juk neatsitiktinai praėjusio amžiaus antrojoje pusėje daug vienuolių paliko vienuolynus. Jie pabandė palengvinti sau gyvenimą, kad Kristaus sekimas būtų lengvesnis, be reikiamo išsižadėjimo ir kryžiaus. Taip jie pasikirpo sparnus ir jų Bažnyčioje nebeliko. Argi Kristus nepasakė, kad „kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, tepaima savo kryžių ir teseka manimi?“ Kai Petras pabandė sutrukdyti Kristui paimti kryžių, Viešpats pavadino jį gundančiu šėtonu.

Broliai seserys, nebijokite Kristaus kryžiaus, kuris palietė net Jėzaus Motinos pečius. Ta, kuri Šiluvoje liejo ašaras ir skundėsi, kad užmirštas jos Sūnus, stovėjo po Jo kryžiumi ir kentėjo ne mažiau už savo Sūnų. Labai patarčiau, jei kada nors jums pradės atrodyti, kad jūsų nešamas vienuolinio gyvenimo kryžius yra per sunkus, atvažiuokite į Šiluvą ir čia koplyčioje apeikite keliais aplink altorių ir prie akmens, kurį lietė Marijos pėdos, pasakykite: „Dievo Sūnaus Motina, aš jau nepajėgiu pakelti to gyvenimo, kuriam įsipareigojau.“ Tenai jūs patirsite išgydymo malonę, kaip tie tūkstančiai tikinčiųjų, kurie maldavo Marijos globos ir buvo išklausyti.

Baigdamas norėčiau dar kai ko paprašyti. Dabartinei Lietuvai ir Bažnyčiai trūksta ne tik ištikimai einančių paskui Kristų, bet tai darančių džiaugsmingai. Linkiu būti džiaugsmo nešėjais ir nešėjomis. Savo sunkumus patikėkite Dievo Motinai ir giedriu veidu liudykite, kad sekti Kristų yra ne tik nesunku, bet kad tai suteikia naują gyvenimo kokybę, kurios niekuomet nesuteiks nei pinigai, nei visi galimi pasaulio malonumai.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą