ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Sveika, Marija, malonės pilnoji!
Homilija Šiluvoje 2008 m. spalio 13 d.

Evangelijos skaitinys nukelia mus į senovės laikų Nazaretą – mažą Galilėjos miestelį, kuriam Dievo plane jau buvo numatyta išskirtinė vieta. Šiame miestelyje gyveno labai kukli jauna mergaitė Marija, susižadėjusi su Juozapu, kuriam Šventasis Raštas priskiria vardą „teisusis“. Dievas žino, kad ši mergaitė niekuomet jo sprendimams nepasakys „ne“, todėl iš anksto apdovanoja ją malonės pilnatve: ji nepaliesta net Adomo nuodėmės. Apsireiškęs angelas praneša Marijai dangaus planą, ir ši, kaip jai įprasta, pasako žodį „taip“. Marijos ištartas „taip“ bėgant amžiams daugybei Kristaus sekėjų yra tarsi žvaigždė, šviečianti tada, kai reikia atsakyti į kiekvieną Dievo malonės dvelktelėjimą.

Spalio mėnesį katalikiškas pasaulis, kalbėdamas Rožinį, milijonais balsų sveikina Dievo Motiną Mariją: „Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.“ Tarp šių balsų yra ir mūsų balsai, nes Marija mūsų gyvenime užima išskirtinę vietą. Tai paliudija ir mūsų dažnas buvimas Šiluvoje. Tiesa, mes negarbiname Marijos tarsi dar vienos dievybės, ką mus bando prikišti mūsų broliai reformatai, bet mes labai gerbiame Dievo Sūnaus Motiną ir labai ja pasitikime, nes ją labai mylėjo ir ant jos rankų užaugo Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

Pati populiariausia Marijai skirta malda yra „Sveika, Marija“. Ji sudaryta iš Evangelijoje randamo angelo ir Elzbietos pasveikinimo žodžių ir prie jų pridėto maldavimo: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus nusidėjėlius.“ Šiame maldavime įpintas Bažnyčios tikėjimas, kad Marija buvo ne tik Jėzaus Gimdytoja, bet tikra Dievo Sūnaus Motina, kuri savo Sūnui davė visa tai, ką motina gali duoti kūdikiui nuo gimimo iki savarankiško jo gyvenimo.

Iš tikrųjų Marija buvo labiausiai palaiminta iš visų moterų, nes jos pašaukimas būti Dievo Sūnaus Motina pranoksta visokį žmogiškąjį suvokimą. Jėzus galėjo ateiti į žemę ir priimti žmogaus prigimtį bet kuriuo būdu, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Tačiau Dievas pasirinko Mariją, kad ji, kaip tikra motina, pasaulio Gelbėtojui nutiestų kelią į nuodėmėse paskendusios žmonijos istoriją. Jeigu Jėzus Kristus pasakė, kad jis yra mūsų Kelias (plg. Jn 14, 6), tai mes drąsiai galime teigti, kad Marija yra takelis, vedantis į šį Kelią – jos Sūnų. Marijos artumoje mes turime tikrumą, kad savo tikėjimo kelionėje nepasiklysime.

Bažnyčia visuomet giliai tikėjo išskirtine Marijos vieta žmonijos istorijoje. Dėl šio tikėjimo tikintieji pačiuose svarbiausiuose reikaluose šaukdavosi Marijos pagalbos, panašiai kaip vaikai, visad ieškantys savo motinos prieglobsčio. Žmogaus sąmonė suvokė, jog Marija geriausiai gali atjausti varge esantį žmogų.

Istorija pasakoja apie krikščionių pergalę prieš turkų laivyną Viduržemio jūroje 1571 m. Kai pergalė atrodė beveik nepasiekiama, kariai šaukėsi Dievo Motinos pagalbos ir kovą laimėjo. Minint šios pergalės metines, popiežius Pijus V įvedė Marijos Nugalėtojos šventę, švenčiamą spalio 7 d.

Šešioliktame amžiuje Marija kaip Nugalėtoja apsireiškė naujai atrastame Amerikos žemyne. Nežinia, kaip būtų susiklostęs krikščionybės kelias Amerikoje, kur europiečiai pasirodė ne tiek kaip Kristaus nešėjai, kiek negailestingi užkariautojai, sunaikinę daugybę tenykščių indėnų. Kas galėjo panorėti priimti kalaviju nešamą krikščionybę? Tačiau 1551 m. Marija apsireiškė vienam senam Meksikos indėnui Juan Diego, kuris jau buvo pasikrikštijęs ir prašė pastatyti bažnyčią, kurioje būtų garbinamas jos Sūnus. Vyskupas nenorėjo tikėti indėno pasakojimu, bet pati Marija stebuklingai jį įtikino, kad šis pasakojimas nėra senojo indėno vaizduotės kūrinys. Po šio Marijos apsireiškimo Meksikoje netrukus apsikrikštijo devyni milijonai indėnų. Tai protu sunkiai suvokiamas įvykis. Juk indėnai, patyrę didžiausią smurtą, galėjo planuoti ne Kristaus priėmimą, o tik kruviną kerštą, tačiau pergalę laimėjo Marija.

Ar ne panašiai religinių kovų sumaištyje Švč. M. Marija laimėjo mūsų tautiečius? Apsireiškusi Šiluvoje ji nekaltino nei kalvinų, nei katalikų, net neprašė pastatyti bažnyčios, tik verkdama skundėsi, kad šioje vietoje negarbinamas jos Sūnus. Šito Marijos skundo užteko, kad iš pelenų prisikeltų Bažnyčia.

Marija, kaip Nugalėtoja, Lietuvos žmonėms apsireiškė tragiškomis devyniasdešimt pirmųjų metų sausio dienomis, kai omono daliniai kėsinosi palaidoti mūsų laisvės viltis. Anuomet mūsų vienintelis ginklas buvo karštai kalbama Rožinio malda. Puikiai žinome, ką sovietiniai tankai padarė Čečėnijoje ir Gruzijoje, tačiau Vilniuje, išvykę iš karinio miestelio, jie Aukščiausiosios Tarybos rūmų nepasiekė. Rožinį kalbėjusi minia lengviau atsikvėpė, nes gimė viltis, kad pergalė bus mūsų pusėje. Tomis dienomis Švč. M. Marija mūsų sąmonėje dar labiau įsitvirtino kaip visokio blogio Nugalėtoja.

Prieš šių metų Seimo rinkimus, valstybę krečiant vidinėms sumaištims, Lietuvos vyskupai suprato būtinumą pakviesti tautą kalbėti Rožinį, kad tai, ko dažnai nesugeba suvokti ir padaryti žmogiška išmintis, padarytų dangus. Belieka tikėtis, kad naujasis Seimas atsakingai ves Lietuvą į ateitį, rūpindamasis medžiagine bei dvasine žmonių gerove.

Čia, Šiluvoje, šiandien kiekvienas klauskime savęs, ar Marija yra nukariavusi mūsų širdis. „Taip“ galima atsakyti tik vienu atveju, jeigu mes visur bandome ieškoti ne savo, bet Dievo valios, o ją matydami nesidairome į šalis ir darome tai, ko Dievas iš mūsų nori.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą