ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Evangelija – vilties žinia Lietuvos žmonėms
Pamokslas pasakytas 2009 m. rugsėjo 27 d. švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapijos bažnyčioje

Lietuvos vardo tūkstantmetis buvo pradėtas minėti fejerverkais, po kurių lieka tik aitrūs dūmai ir tamsa. Šiandien šioje bažnyčioje kiek kitaip minime Lietuvos tūkstantmetį – meldžiamės ir mąstome, ką darysime, kad antrasis tūkstantmetis būtų geresnis už pirmąjį.

1009 m. vienuolis šv. Brunonas, gavęs popiežiaus palaiminimą ir misijų arkivyskupo šventimus, lydimas nedidelio būrelio vyrų, iškeliavo į baltų kraštus. Jis paskelbė Evangeliją kunigaikščiui Netimerui ir jį pakrikštijo. Sėkmingą misijų pradžią sužlugdė Netimero brolis Zebedenas, kuris galbūt gindamas pagonišką tikėjimą, o gal nenorėdamas, kad brolis taptų karaliumi ir jam teliktų tik pavaldinio dalis, nužudė misionierių ir visus jį lydėjusius vyrus. Šis įvykis kiek vėliau buvo užrašytas Kvedlinburgo kronikose.

Džiaugiantis Lietuvos vardo tūkstantmečiu negalima užmiršti jo svarbiausių akcentų. Šv. Brunono žygis į Lietuvą buvo pirmasis, reikšmingiausias šio tūkstantmečio įvykis. Katalikų Bažnyčios misionierius vyko pas lietuvius ne su karine jėga, bet su meile ir noru pagonybės tamsoje gyvenantiems žmonėms paskelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Už tai jis užmokėjo gyvybės kainą, ir dėl to jis mums dvigubai brangesnis.

Pirmasis istorinės Lietuvos tūkstantmetis – tai Evangelijos kelionės per Lietuvą tūkstantmetis. Ši kelionė nebuvo lengva. Po šv. Brunono mirties kelis šimtmečius Evangelijos kelionė per Lietuvą nutrūko. Tada jai daug pakenkė kryžiuočiai, bandydami jėga pakrikštyti Lietuvą. Tik 1387 m. Jogaila pakrikštijo Lietuvą ir įrašė ją į krikščioniškosios Europos šeimą. Drauge apsaugojo, kad niekas, prisidengdamas krikščionybe, nesikėsintų jėga grobti mūsų žemių bei turtų. Evangelijos nešama meilė, teisingumas, sąžiningumas, pagarba žmogui ir kitos krikščioniškosios vertybės pamažu įsišaknijo ir tapo mūsų tautos žmonių gyvenimo pagrindu.

Evangelijos atėjimas į Lietuvą atnešė dvejopą naudą. Pirmiausia – dvasinę, nes per Krikštą mes tapome Dievo vaikais ir amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Antra – buvo pakloti mūsų valstybės moraliniai pamatai. Iki Evangelijos atėjimo į Lietuvą pavojingai plečiamos jos sienos grėsė lietuvybės sunykimu. Galėjome tapti didele valstybe, kurioje būtų viešpatavusi slaviška kalba ir kultūra. Krikščionybės atėjimas iš Vakarų nešė su savimi universitetus, vakarietišką kultūrą ir mokslą. Lietuva įsitvirtino ant solidžių pagrindų, kurių neišjudino net dideli išbandymai, pvz., carinė ir sovietinė okupacijos. Krikščionybė davė Lietuvai tokius dvasios milžinus, kaip vysk. Motiejų Valančių, arkivysk. Teofilį Matulionį, kunigus – prel. Maironį, Mykolą Krupavičių, pasauliečius – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį ir daugelį kitų, kurių nuopelnai tiek Bažnyčiai, tiek Lietuvos valstybei yra milžiniški.

Šiandien pagrindinė Evangelijos nešėja yra Bažnyčia, nes Kristus jai patikėjo šią misiją. Bažnyčia – tai Kristaus įsikūnijimas šiandien. Tačiau mes žinome, kad Bažnyčią sudaro ne nuodėmių neturintys šventieji, bet žmonės, per Krikštą pašaukti augti Dievo bei žmonių meilėje ir tapti amžinojo gyvenimo paveldėtojais.

Pradedame antrąjį istorinės Lietuvos tūkstantmetį. Koks jis bus, iš dalies priklausys ir nuo mūsų laikysenos. Gyvename ne patį lengviausią laikotarpį: iš visų pusių beldžiasi vargai ir bėdos. Yra pavojus paskęsti negatyvioje kritikoje ir neviltyje, ir tai būtų pražūtinga tiek kiekvienam iš mūsų, tiek Lietuvai. Sunkmetis ateina į visuomenės gyvenimą ne tuomet, kai sumažėja pinigų ar darbo vietų, bet tuomet, kai žmonės praranda viltį. Labiausiai nusikalsta šiandien tie, kurie iš Lietuvos žmonių atima viltį. Evangelija visuomet neša viltį. Panašiai kaip okupacijos metais, taip ir dabar Evangelija yra vienintelis šaltinis, iš kurio galime pasisemti vilties ir jėgų visokių sunkumų akivaizdoje.

Bažnyčia niekuomet nenuleidžia rankų ir, skelbdama Evangeliją, tyliai, kaip raugas, ugdo žmonių dvasią, kad jie negarbintų stabų, bet visada ir visur jaustų pareigą gyventi ir dirbti kitų gerovei. Kas gero padaroma pavieniam žmogui ar visuomenei, tai padaroma pačiam Kristui.

Kad mūsų pamąstymai ir Lietuvos jubiliejaus šventimas atneštų vaisių, reikia daugiau dėmesio kreipti į svarbiausias krikščioniškojo gyvenimo sritis. Kristaus Evangelija neš palaimingus vaisius, kai ji bus mūsų skaitoma ir maldoje apmąstoma. Pradėkime nuo to, kad artimiausiu metu įsigysime Šventąjį Raštą ir pradėsime jį skaityti.

Kristus mums kaip brangiausią dovaną paliko Eucharistiją – patį save trapiais eucharistiniais pavidalais. Dažnai ir vertai artinkimės prie Dievo stalo.

Dievo žodžio apmąstymas ir maitinimasis Eucharistija turi vesti mus viena kryptimi – vis labiau išsivaduoti iš savanaudiškumo ir vis daugiau mąstyti apie kitus, nes tikėjimas be gerų darbų yra miręs.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą