ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Uolieji Dievo žodžio skelbėjai
Pamokslas pasakytas Petrašiūnų parapijoje 2009 m. spalio 4 d. švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų Petrašiūnų parapijoje

Šv. Brunonas prieš tūkstantį metų nešė Dievo žodį į baltų kraštus ir iš istorijos nakties iškėlė Lietuvos vardą. Šv. Brunono žūtimi Lietuvos pasienyje prasidėjo istorinės Lietuvos kelias. Tikriausiai daugeliui būtų mieliau skaityti pirmąkart užrašytą Lietuvos vardą kokios nors pergalės proga, tačiau buvo lemta, kad šis vardas būtų paminėtas Dievo žodžio atėjimo į mūsų šalį ir dėl to paaukotos gyvybės kontekste. Tai tarsi dangaus ženklas, raginantis branginti Dievo žodį, už kurį misionieriai guldė savo galvas.

Švęsdami Dievo žodžio Lietuvoje ir Mažesniųjų brolių ordino įkūrimo jubiliejus, pakeliaukime šiek tiek po pirmąjį Lietuvos tūkstantmetį ir pabandykime prisiminti bent kelis uoliausius Dievo žodžio skelbėjus, kuriems turime būti dėkingi už tai, kas esame ir ką paveldėjome.

Šiemet pranciškonai ir kapucinai švenčia Mažesniųjų brolių ordino įkūrimo 800 m. jubiliejų. Spalio 4 d. minime šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties dieną. Jaunystėje Pranciškui, kaip ir daugeliui, rūpėjo ne Dievas, bet draugai ir pramogos. Jis svajojo apie pasaulietinę karjerą, tačiau Dievas palietė jį ir pakeitė jo gyvenimą. Per karą Pranciškus pateko į nelaisvę, turėjo ištverti ligos kryžių. Tai padėjo jam suprasti, kad tikroji laimė ne turtai, o tikroji didybė – tarnauti dangaus Karaliui. Pakeitęs gyvenimo būdą, Pranciškus daug meldėsi ir pradėjo aplink save burti vyrus, siekiančius skelbti Dievo žodį. Jis kreipėsi į popiežių Inocentą III Bažnyčios palaiminimo savo darbams. 1209 m. palaiminto Mažesniųjų brolių ordino nariai sėkmingai skelbė Dievo žodį Italijoje ir netrukus paplito po visą Europą. Šv. Pranciškus mirė sulaukęs vos 45 m. amžiaus, bet jo palikimas milžiniškas. Jis vadinamas ir „antruoju Kristumi“, nes tobulai jį sekė ir norėjo, kad ir jo dvasios vaikai būtų panašūs į Kristų.

Šv. Pranciškus savo santykiuose su moterimis buvo nepaprastai skaistus – tikras riteris: gynė moterį visų pirma nuo savęs paties. Jo sukurto ordino broliai duoda celibato įžadą. Celibatu susisaistęs vyras moters nežemina ir nuo jos nebėga, bet mato joje naująją Ievą – Mariją, visos būties Karalienę, vainikuotą žvaigždėmis ir turinčią mėnulį po savo kojomis (plg. Apr12, 1). Jeigu dauguma vyrų sugebėtų moterį išgyventi kaip Kristaus sužadėtinę, pasaulis neatpažįstamai pasikeistų į gera. Tik dėl šios priežasties Bažnyčioje yra labai vertinamas celibatas.

Po 25-erių metų mažesniuosius brolius pranciškonus jau sutinkame karaliaus Mindaugo dvare Lietuvoje. Jie pirmajame tūkstantmetyje įspaudė ryškius pėdsakus, daug nuveikė skelbdami Dievo žodį ir daug žmonių laimėdami Dievo karalystei. Lietuvoje prigijo ir išpopuliarėjo Trečiasis pranciškonų ordinas, kuriam priklauso pasauliečiai, gyvenantys šv. Pranciškaus dvasia. Be Mažesniųjų brolių pasiaukojamo darbo Lietuvoje nebūtų taip prigijęs Dievo žodis ir subrandinęs tokių palaimingų vaisių. Dabar Lietuvoje sėkmingai apaštalauja Mažesnieji broliai pranciškonai, Mažesnieji broliai konventualai ir Mažesnieji broliai kapucinai, kurie dirba Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijoje Kaune.

Kur slypi šv. Pranciškaus ir jo dvasios vaikų – Mažesniųjų brolių veiklos jėga? Sekdami įkūrėjo pavyzdžiu, broliai bando radikaliai gyventi pagal Evangeliją. Ne veltui šv. Pranciškus pasirinko visiško neturto kelią ir reikalavo, kad ir broliai gyventų iš rankų darbo ir žmonių aukų. Pradžioje jiems būdavo draudžiama priimti net pinigines aukas, nes, anot Pranciškaus, kas turi pinigų, tas rytdienos rūpesčius paveda ne Viešpačiui, o savo piniginei.
Antroji Mažesniųjų brolių dvasios žymė – visiškas, besąlygiškas paklusnumas Bažnyčiai. Bažnyčioje bėgant amžiams taip pat būdavo nuopuolių, kuriuos ištaisyti galėjo tik tokie Evangelijai ištikimi Kristaus sekėjai, kurie ne tik kritikuodavo, bet už padarytas nuodėmes atgailaudavo.

Pirmojo tūkstantmečio istorijoje sutinkame ir daugiau vienuoliškų ordinų ir kongregacijų, kurios labai palaimingai skleidė Evangelijos žinią Lietuvoje. Tai jėzuitai, dominikonai, marijonai ir daugelis kitų vyrų bei moterų vienuolijų. Juos vienija trys – neturto, skaistumo ir klusnumo – įžadai, kurie padeda siekti dvasinio tobulumo ir veiksmingai tarnauti Dievui ir žmonėms.

Pradėdami antrąjį tūkstantmetį, privalome turėti aiškią viziją, ką reikia daryti ir ko vengti, kad Lietuva turėtų ateitį. Dabartiniai ekonominiai sunkumai aiškiai byloja apie padarytas ir daromas klaidas, kurios veda į aklavietę. Norint užsitikrinti ateitį, reikia vertinti pagrindinius krikščioniškus principus – saikingumą naudojant materialines gėrybes, pagarbą moteriai pagal Švč. M. Marijos ir Dievo Motinos pavyzdį ir aiškų apsisprendimą ieškoti ne savo, bet Dievo valios. Šie trys evangeliniai principai, radikaliai praktikuojami vienuolynuose, privalo tapti ir visuomenės gyvenimo principais. Nesaikingumas ir tik savęs ieškojimas pražūtingas tiek žmogui, tiek visuomenei. Todėl Bažnyčia nepalaiko tų, kurie skatina Vyriausybę vis daugiau skolintis pinigų ir ateinančioms kartoms palikti sunkią skolų naštą. Tai ne Evangelijos, bet pagonybės dvasia. Evangelija moko gyventi pagal realias galimybes ir nuolat mąstyti apie varge esančius brolius.

Bažnyčia nepalaiko ir niekuomet nepalaikys tų, kurie niekina moteris ir aukština palaidą gyvenimą, nes taip naikinama žmogaus siela. Šiandienė Europa, prarasdama evangelines vertybes ir gindama net iškreiptus žmonių santykius, vis labiau išsigimsta ir eina į aklavietę, iš kurios bus sunku prisikelti. Kristaus skelbtos vertybės yra tokios žmogiškos, kad jų nesilaikymas gali būti katastrofiškas.

Bažnyčia visuomet prioritetu laikys ne pasaulio galingųjų, bet Dievo valią. Šios valios ji ieško Dievo žodyje. Todėl giriama ar niekinama Bažnyčia ištikimai skelbs Kristų ir ragins žmones nepriimti stabų, nors ir labai patraukliu pavidalu jie brautųsi į žmonių sąmonę.

Švęsdami Lietuvos tūkstantmetį ir Mažesniųjų brolių 800 m. jubiliejų, žengiame į antrąjį Lietuvos tūkstantmetį. Maldoje linkėkime vieni kitiems, kad būtume geri šio tūkstantmečio kūrėjai.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą