ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Tūkstantmečio paminėjimas Čikagos katedroje
Pamokslas Čikagos katedroje, 2009 m. spalio 25 d.

Evangelija pasakoja istoriją, kaip Jėzus pagydė Jericho neregį. Išgirdęs, kad atkeliauja Mokytojas iš Galilėjos, aklasis Bartimiejus garsiai meldė: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Jėzus pašaukė neregį ir, išgirdęs jo prašymą, pagydė jį. Šia proga Jėzus pasakė įsidėmėtiną mintį ne tik aklajam Bartimiejui, bet ir kiekvienam iš mūsų: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Ilgus amžius lietuviai buvo panašūs į akląjį Bartimiejų. Tuo metu, kai kitos Europos tautos jau buvo pažinusios Jėzaus Kristaus Evangeliją, baltų tautos laikėsi prigimtinės religijos ir garbino savo sugalvotus dievus. Tai neturi mūsų nei žeminti, nei versti ieškoti argumentų, kad anuomet lietuviai esą buvo dori, protingi ir laimingi, ir visos jų bėdos atėjo tuomet, kai pasikrikštijo ir tapo krikščionimis.

Visos pasaulio tautos perėjo šį istorijos etapą. Vienos nuo kitų jos skyrėsi tik tuo, kad kai kurioms pasisekė turėti aiškesnį Dievo suvokimą, o kitos liko primityvioje stabmeldybėje. Baltai, taip pat ir lietuviai, labiau priskirtini prie pastarųjų.

Prieš tūkstantį metų šv. Brunonas, labai uolus misionierius, ryžosi baltų tautoms atnešti Evangelijos šviesą. Jis žinojo apie šv. Vaitiekaus kankinystę, bet jo meilė Kristui ir prie Baltijos jūros gyvenusiems žmonėms buvo stipresnė už mirties baimę. Su malda lūpose, lydimas ištikimų bendrakeleivių, šv. Brunonas, gavęs šv. Tėvo palaiminimą, iškeliavo pradžioje pas pečenegus, o vėliau pas lietuvius. Ano meto kronikos pasakoja, kad pradžioje misionierių lydėjusi sėkmė: jis paskelbė Gerąją naujieną karaliui Netimerui ir jį su būriu artimųjų pakrikštijo. Misionieriaus sėkmė pagonims kėlė baimę, kad naujoji religija sunaikins jų stabus, todėl jie šv. Brunoną nužudė. Kaip kronikos rašo, tai įvyko 1009 metais Lietuvos ir Rusijos pasienyje. Šokiais ir dainomis bei kitais kultūriniais renginiais Lietuva minėjo savo vardo tūkstantmetį, o tikintieji žmonės labiau telkėsi į šio tūkstantmečio esmę.

Lietuvos tūkstantmečio apmąstymo esmė štai kokia: ar geriau būtų buvę, jei lietuviai prieš tūkstantį metų būtų priėmę krikštą ir jau visą amžių gyvenę Evangelijos šviesoj, ar geriau – kad krikštą priėmėme, vėluodami maždaug 400 metų? Tuo metu, kai Europos tautos sparčiai žengė į ateitį, lietuviai dar daug šimtmečių negalėjo lietuviškai parašyti net savo vardo. Negalėjo dėl to, kad neturėjo savo rašto ir visas jėgas skyrė savo riboms plėsti. Dievo Apvaizda pasirūpino, kad didelės Lietuvos valstybės sienos sugrįžtų į normalias ribas, nes grėsė pavojus likti didelei Lietuvos kunigaikštystei, kurioje būtų viešpatavusi slavų kultūra ir iš Rytų atėjusi krikščionybė. Tikriausiai šiandien priklausytume Maskvos patriarchatui ir dainuotume rusiškas dainas. Jokiu būdu taip teigdamas nenoriu paniekinti dabartinių Lietuvos kaimynų ar broliškų ortodoksų, tik siekiu paryškinti tiesą, kad lietuviškąjį ir katalikiškąjį identitetą tikrai būtume praradę.

Kad ir pavėluotas Lietuvos praregėjimas mums buvo labai palaimingas. Jis atnešė Vakarų kultūrą, mokyklas, universitetus ir išugdė daugybę gilios krikščioniškos dvasios žmonių. Suprantama, kad krikščionybės priėmimas neapsaugojo lietuvių nuo visokiausių išbandymų. Kryžiaus kalnas prie Šiaulių liudija ir mūsų tautos Kalvarijas, bet ne mažiau – ir mūsų nuostabius žingsnius į prisikėlimą.

XX a. viduryje Lietuvą užklupusi bolševikinė okupacija atnešė nesuskaičiuojamų kančių, kurių simbolis galėtų būti lageryje nuo išsekimo mirusi Dievo tarnaitė mokytoja Adelė Dirsytė. Ji paliko herojišką tikėjimo pavyzdį, kaip reikia branginti Evangelijos šviesą. Jos parašyta „Sibiro lietuvaičių maldaknygė“ gaivino kalinių dvasią ir laisvėje gyvenančius tautiečius, ir ne tik juos. Maldaknygė buvo išversta net į Azijos tautų kalbas.

Priimtas ir išsaugotas Dievo žodis mums, lietuviams, Tėvynėje ir už Atlanto padėjo išsaugoti viltį, kad ateis prisikėlimo diena. Ir ji atėjo, kai galėjome su psalmininku kalbėti: „Kai iš nelaisvės mus Viešpats vedė, atrodė mums sapnas. Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos, liežuviai – linksmybe. Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė, mus aptvindė linksmybe“ (Ps 125).

Lietuvos tūkstantmečio šventimas kviečia mus žvelgti į dabartinio laiko ženklus ir rinktis arba naujos pagonybės tamsą, arba tikėjimo į Kristų šviesą. Naujoji pagonybė tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų siūlo iš žmogaus egoizmo kylančią mirties kultūrą su pramogų, pinigų ir valdžios kultu. Tikėjimo šviesa skatina atmesti visokius stabus, nors žiniasklaida juos ir labai patraukliai pristatytų, ir rinktis Evangelijos vertybių kelią – vilties ir meilės kelią.

Pasirinkimas nėra nei paprastas, nei lengvas. Galime išlikti stiprūs tik būdami drauge, tik saugodami savo parapijų bendruomenes ir būdami atviri visiems, su kuriais gyvename, o ypač atviri kitų bėdoms ir skausmui.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą