ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Aukos pamokos
Pamokslas pasakytas Kauno arkikatedroje bazilikoje pasitinkant Lietuvos jaunimo dienų kryžių, 2009 m. lapkričio 8 d.

Šventojo Rašto Karalių knygoje pasakojama apie neturtingą Sareptos našlę: pas ją užsukęs pranašas Elijas paprašė valgyti. Moteris paaiškino turinti saują miltų ir truputį aliejaus, kurio pakaktų tik vienam kartui, o paskui jai drauge su sūneliu tektų badauti, o gal net ir mirti. Tačiau prašoma iškepė pranašui paplotėlį. Vėliau, kaip tvirtinama Karalių knygoje, dar daugelį dienų ji turėjo ko valgyti. „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip Viešpats buvo kalbėjęs per Eliją“ (1 Kar 17, 16). Dievas su kaupu atlygino moters didžiadvasiškumą.

Evangelija pasakoja apie kitą moterį, įmetusią į atnašų skrynią tik vieną skatiką. Tačiau Jėzus įvertino jos auką ir pagyrė labiau už gausiai aukojusius, nes ji atidavė paskutinį pinigėlį, o anie duodavo tai, kas atlikdavo nuo jų reikalų.

Šiais pavyzdžiais Dievo žodis skatina mus nebūti savanaudžiais egoistais, bet didžiadvasiškai dalytis gėrybėmis su jų stokojančiais. Ir ne tik gėrybėmis, bet ir visu gyvenimu: savo tikėjimu, meile, viltimi bei gerais darbais.

Šiandien į Kauno arkikatedrą atkeliavęs Jaunimo dienų kryžiaus kviečia mus pamąstyti apie didžiausią auką. Jėzus Kristus, mylėdamas mus, parodė meilę iki galo – paliko mums Eucharistiją ir kitą dieną paaukojo savo gyvybę, mirdamas ant kryžiaus, kad jo gyvybės kaina būtume išgelbėti. Daugiau jis žmonėms duoti negalėjo.

Nuo to laiko kryžius tapo ne vien kančios, bet ypač pasiaukojamos meilės simboliu. Dėl to kryžių gerbiame: pagarbiai jį laikome savo namuose, statome pakelėse, nešiojame ant kaklo. Kryžius turi priminti ir išmokyti paties svarbiausio: žmogaus gyvenimas didingas tik tuomet, kai apstus pasiaukojamos meilės.

Apie kryžiaus slėpinį ypač reikia mąstyti šiuolaikiniam žmogui, nes gyvenime matome daug egoizmo, besireiškiančio pačiomis kraštutinėmis formomis. Daugumą nusikaltimų paskatina žmogaus egoizmas. Žmonės mąsto tik apie save, kas jiems naudinga ir gera, ir lieka akli kitiems, kartais net patiems artimiausiems. Globos namuose auga tūkstančiai vaikų, kurie turi tėvus, bet šie jais nesirūpina.

Pastaruoju metu žiniasklaida ypač daug kalbėjo apie suaugusiųjų lytinius nusikaltimus prieš vaikus. Tai iš tikrųjų labai sunkūs nusikaltimai. Tačiau ta pati žiniasklaida, egoistiškai siekdama kuo didesnio pelno, metų metais seksualinius malonumus iškeldavo kaip pačią didžiausią vertybę. Sudaromas įspūdis, kad gyvenime nieko nėra brangiau ir svarbiau, kaip patenkinti lytinę aistrą. Taip formuojamas žmonių, ypač jaunimo, nesveikas požiūris į šią didelę Dievo dovaną, be kurios negalėtų gyvuoti žmonija. Jeigu ne šis liguistai peršamas seksualumas, šiandien nebūtų tiek nusikaltimų prieš vaikus ir moteris.

Taigi neatsitiktinai tiek pasaulio, tiek Lietuvos jaunimo dienose kryžius yra iškeliamas kaip tikros meilės ženklas. Jauni žmonės trokšta meilės, todėl svarbu, kad jie suprastų, jog tikroji meilė niekuomet nėra egoistinė, niekuomet nesiekia tik ką nors gauti – skatina save dovanoti kitiems. Kristus prieš mirtį ant kryžiaus kalbėjo mokiniams: „Nėra didesnės meilės, kaip savo gyvybę atiduoti už draugus.“

Šiais metais švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį. Vienuolio ar vienuolės ranka prieš tūkstantį metų Kvedlinburgo kronikoje įrašė Lietuvos vardą dėl to, kad šv. Brunonas, sekdamas Kristaus pavyzdžiu ir paliepimu, su didele meile ėjo į mūsų šalį, nešdamas Evangelijos žinią ir norėdamas, kad neliktume pagonybės tamsoje. Prieš tūkstantį metų jis Lietuvos pasienyje sudėjo didžiausią auką – tapo kankiniu.

Lietuva turi labai daug vyrų ir moterų, kurie dėl mūsų laisvės ir laimės sudėjo dideles aukas. Tik prisiminkime savo gyvybes už mūsų laisvę atidavusius pirmųjų nepriklausomybės metų savanorius, pokario partizanus, Sausio 13-osios aukas.

Kauno muziejuje vakar paminėtas prie arkikatedros pamatų prieš 60 metų palaidotas kanauninkas Povilas Dogelis. Jo vardas yra įrašytas ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos istorijoje. Jis gerai suprato, ką reiškia tautos ateičiai lietuviškas žodis, todėl organizavo knygų gabenimą iš Prūsijos į Lietuvą, vėliau aktyviai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Jo iniciatyva buvo įkurta itin gausi pavasarininkų organizacija, labai daug prisidėjusi prie Lietuvos jaunimo ugdymo, šimtams tūkstančių padėjusi augti ant tvirtų krikščioniškų pamatų. Panašiai akademiniu jaunimu rūpinosi ateitininkų organizacija – jos įkūrėjas prof. Pranas Dovydaitis savo gyvybę paaukojo sovietiniame lageryje.

Kaskart, žvelgdami į Kristaus kryžių, prisiminkime įpareigojimą dalytis su kitais pasiaukojama meile ir šalinti iš savo tarpo visokias egoizmo apraiškas, nes savimeilė nesuderinama su tikra meile.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą