ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ištikimasis tarnas
Pamokslas pasakytas vyskupo Antano Vaičiaus mirties metinių Mišiose
2009 m. lapkričio 25 d.

Žemaičiai niekuomet neužmirš trijų vyskupų – Motiejaus Valančiaus, Vincento Borisevičiaus ir Antano Vaičiaus. Jie visi tarnavo Bažnyčiai labai sunkiais laikais, kai tikintieji pasauliečiai ir kunigai buvo engiami bei persekiojami, kai pildėsi Kristaus pranašystė: „Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 16–19). Šiuos tris žemaičių vyskupus sieja gili bažnytinė dvasia, padėjusi jiems pačiomis sunkiausiomis sąlygomis rūpintis Bažnyčia.

Kritikai tikriausiai kiekvienam iš paminėtų vyskupų surastų ką nors prikišti ir, ko gero, bent iš dalies būtų teisūs, nes vyskupo tarnystė dažnai būna ne tik sunki, bet ir gana sudėtinga. Ne visuomet akivaizdžiai matoma, kodėl jis pasielgė vienaip, o ne kitaip. Kitados žemaičiai kritikavo net vysk. M. Valančių, kodėl jis nerėmė sukilėlių. Kritikavo ir vysk. V. Borisevičių, ir vysk. A. Vaičių. Iš tikrųjų vyskupai, kaip ir visi mirtingieji, kartais klysta, eina išpažinties ir, reikia manyti, jos metu nepasakoja apie savo gerus darbus, bet prašo Dievą atleidimo už tai, kur klydo ar nesugebėjo gerai atlikti savo pareigų.

Evangelijoje yra labai reikšmingas Jėzaus pasakojimas apie tai, koks turi būti tikinčiųjų bendruomenės vadovas. Jėzus taip kalbėjo savo mokiniams: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 43–45). Šiuos Viešpaties žodžius tiek parapijos klebonui, tiek vyskupui reikia įsidėti giliai į širdį. Daug nuveikiama Bažnyčios labui tik tuomet, kai nestokojama gilaus nuolankumo ir iš jo kylančio suvokimo, kad bažnytinė tarnystė yra patikima ne viešpatuoti, bet tarnauti. Šią tiesą vyskupas visuomet primena šventinamiesiems kunigams.

Viešpataujama tuomet, kai į tikinčiuosius žvelgiama iš aukšto, o sprendimus nulemia ne meilė Dievui ar nauda Bažnyčiai, bet savanaudiški išskaičiavimai. Tarnaujama tuomet, kai kunigas ir vyskupas maldoje ieško geriausių sprendimų, kad žmonės prie Dievo artėtų, bet ne toltų. Tiesa, vyskupui kartais tenka priimti gana sunkius ir ne visada populiarius sprendimus, nes tikroji meilė negali pataikauti žmonių ydoms ar nuomonėms. Jeigu vyskupas spręstų panašiai, kaip žmonės balsuoja televizijos laidose, vargu ar jis galėtų tikėtis Viešpaties pagyrimo. Todėl kai reikia daryti sunkius sprendimus, geras ganytojas visuomet meldžiasi, kad nepritrūktų išminties ir tikros meilės.

Popiežius Benediktas XVI šiemet, rugsėjo 12 d., konsekruodamas penkis vyskupus kalbėjo apie tarnystę Dievui. Jis pabrėžė, kad Dievas iš gero tarno tikisi ištikimybės, protingumo ir gerumo.

Pirmiausia – ištikimybės. Ištikimas kunigas ir vyskupas visuomet galvoja ne apie savo naudą ar populiarumą, bet kaip padėti žmonėms pažinti ir pamilti Kristų. Šiais metais daug kartų mąstėme apie arkivyskupą šv. Brunoną, kuriam ištikimybė Kristui kainavo gyvybę. Tai buvo Lietuvos krikšto pradžia – jo pabaigą Žemaitijoje minėsime po ketverių metų. Ištikimybė niekaip nesuderinama nei su savanaudiškumu, nei su drungnumu, kai tarnavimas tik imituojamas. Ištikimybė kunigiškai tarnystei taip pat nesuderinama su pataikavimu praeinančioms laiko madoms, kurios bando Evangelijos tiesą atmiešti žmonių nuomonėmis.

Kunigas ir vyskupas privalo protingai tarnauti Bažnyčiai. Pasaulietiškas gudrumas neatsiejamas nuo pataikavimo, veidmainystės, karjerizmo ir kitų nelabai garbingų išskaičiavimų, o protingumas visuomet skatina ieškoti tiesos ir gėrio. Evangelinis protingumas neatsiejamas nuo tikro nuolankumo. Būtų nelaimė, jei dvasininkas jo stokotų, nes puikybė yra daugelio nuodėmių pradžia ir šaltinis. Ypač pražūtinga klerikalinė puikybė, kurią daug kartų pats Kristus yra skaudžiai smerkęs. Visi gerai žinome, kiek karčių žodžių Viešpats pasakė ano meto savimi pasitikintiems Rašto žinovams ir fariziejams, kurie kitus niekino, o save laikė teisiaisiais. Protingumas visuomet kviečia klausytis Dievo žodžio, savo sąžinės balso, o suklydus – greičiau daryti atgailą.

Ištikima ir protinga tarnystė negali stokoti gerumo. Ne apsimestinio, bet tikro gerumo, kurio versmė – pats Dievas. Žmogus tikrai geras yra tiek, kiek yra atsigręžęs į Dievą, kiek glaudi yra jo vienybė su Dievu. Juo nesiremiantis gerumas kartais būna net pražūtingas. Argi maža pavyzdžių, kiek žalos padaro vaikams neprotingai mylintys tėvai, neišmokantys jų drausmės bei santūrumo ir mano, kad, pataikaudami vaiko norams, padarys jį laimingą. Greičiau – išaugins nusikaltėlį. Vyskupo ir kunigo gerumas turi būti panašus į gerumą paties Kristaus, kuris matydavo nelaimėlį bei nusidėjėlį, bet prireikus nepagailėdavo ir karčių žodžių.

Žemaitijos tikintieji mena vysk. A. Vaičių kaip išmintingą, gerą ir ištikimą ganytoją. Daug kartų girdėjome šį ganytoją sakantį gerus ir padrąsinančius žodžius, bet ir matėme jį labai tvirtai, net kietai ginantį savo tikinčiuosius. Todėl tikime, kad jis jau išgirdo Viešpaties pakvietimą: Ateik, gerasis ir ištikimasis tarne, ir paveldėk nuo pasaulio sukūrimo tau paruoštą karalystę (plg. Mt 25).

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą