ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Tremtinių šventė
Pamokslas pasakytas Tremtinių, politinių kalinių ir rezistencijos dalyvių sąskrydyje Dubysos slėnyje 2009 m. rugpjūčio 1 d.

„Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11–12). Šiuos Viešpaties žodžius lengva suprasti, kai kančia jau būna praėjusi, bet nelengva juos priimti, kai tenka nešti kančios kryžių. Šiandien jus, Lietuvos tremtinius, partizanus ir visus į Dubysos slėnį susirinkusius laisvės kovų dalyvius, pavadinčiau kančios vaikais, nes jums teko patirti tai, ką su siaubu skaitome anų dienų prisiminimuose. Kasmet susirenkame į šį gražų Dubysos slėnį, kad prisimintume tai, kas buvo iškentėta, išgyventa, ir padėkotume Dievui, kad jis pervedė kančių keliais ir atvedė į laisvą Lietuvą.

Liepos mėnesį sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose iškilmingai ar šiek tiek kukliau šventėme Lietuvos vardo tūkstantmetį. Šis jubiliejus yra ne tik Lietuvos vardo, bet ir Lietuvos istorijos tūkstantmetis. Iki tol buvo tik Lietuvos priešistorė, apie kurią žinome labai mažai, nes prieš tūkstantį metų gentys prie Baltijos jūros, taip pat ir lietuvių, neturėjo rašto, todėl apie savo praeitį paliko tik labai menkus pėdsakus.

Su Lietuvos vardo paminėjimu ano meto kronikose prasidėjo Lietuvos istorija. Labai gaila, kad pirmasis Lietuvos tūkstantmetis prasidėjo taikaus misionieriaus nužudymu, ir tai mūsų istoriją pakreipė ne geriausia kryptimi. Mūsų kaimynai lenkai ir rusai jau buvo priėmę krikštą, jau kūrė krikščioniškąją kultūrą, o lietuviai vis dar manė esą patys išmintingiausi.
Pirmasis Lietuvos tūkstantmetis atnešė Lietuvai nesuskaičiuojamų kančių ir praradimų. Lietuva buvo ant slenksčio, kurį mynė kryžiuočiai, rusai ir švedai. 17–18 amžiuje karai su rusais ir švedais į Lietuvą nešė badą ir marus, kurie ne kartą šluote iššluodavo kaimus ir miestus.

19 ir 20 amžiai taip pat nelepino Lietuvos. Ilgą carinę okupaciją primena rekrūtai, tremtiniai, kartuvės ir generalgubernatorius Muravjovas, gavęs „koriko“ vardą. Išsiveržę iš ilgai trukusios okupacijos, sėkmingai kūrėme laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, tačiau visas viltis sudaužė Molotovo-Ribentropo paktas, leidęs Rusijai okupuoti Lietuvą. Naujoji okupacija atnešė nesuskaičiuojamas kančias, kurių liudininkais jūs, tremtiniai, partizanai ir politiniai kaliniai, esate.

Mūsų kaimynas iš rytų net nenori kalbėti apie anuos laikus ir tai, kiek buvo padaryta skriaudų niekuo nekaltiems lietuviams. Juk mes nesikėsinome į svetimas žemes, tik norėjome berti grūdą ne į Sibiro, bet į tėviškės žemę. Mūsų vienintelė kaltė buvo meilė gimtajai šaliai ir noras laisvai tvarkytis savo namuose.

Gaila, kad ir mes patys tarsi prarandame atmintį. Per tūkstantmečio renginius girdėjome net priešistorinių laikų maldas, nors nežinome, kaip anuomet lietuviai meldėsi. Tačiau buvo užmirštos partizanų ir tremtinių dainos bei maldos, kurios gimė bunkeriuose ar Sibiro taigoje ir buvo Lietuvos partizanų kraujo ir tremtinių kančios pagimdytos. Tokių dalykų nevalia užmiršti, nes tai pati aktualiausia mūsų pirmojo tūkstantmečio istorija.

Lietuvos tremtiniai ir partizanai! Kiekvienas iš jūsų galėtumėte patvirtinti teiginį, kas padėjo jums pakelti dažnai beveik nepakeliamą tremties ar kovų naštą. Tai buvo tikėjimas į Dievą, meilė Tėvynei ir viltis, kad Dievo Apvaizda kančių keliais parves namo, o jei nebus lemta sugrįžti – kitiems išauš laisvės rytas. Daugelis negrįžo, bet Apvaizda jus parvedė ir leido sulaukti raudonosios vergijos pabaigos. Todėl dėkojame Dievui už viską, ką tremties, kovų ir nelaisvės keliuose jums teko patirti; ypač dėkojame Jam, kad sunkiausiais momentais leido neprarasti vilties.

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dabartiniu, Lietuvai nelengvu, metu tremtiniai ir partizanai mažiausiai dejuoja, nes jie geriausiai moka ištverti visokias negandas ir žino, kad laisvė yra brangesnė už visas kitas vertybes.

Labai gera, kad kiekvienais metais susirenkate čia, Dubysos slėnyje, ir susirenkate ne dejuoti, kad yra sunku, bet prisiminti jaunystę ir dainas, kurių nenustelbia anų dienų vargai.
Net ir vargstant negalima nuolat kalbėti tik apie bėdas. Žmogaus gyvenimas žemėje yra neatskiriamas nuo vargų ir rūpesčių, tik reikia juos įprasminti. Šitai padarome, laikydamiesi Viešpaties žodžių: „Kas nori sekti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Sekdami Kristų, mes tampame naujais žmonėmis, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, sutvertais „pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (plg. Ef 4). Gyvenimo gražiau įprasminti neįmanoma.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą