ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Didžioji Dievo dovana
Pamokslas pasakytas per Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes arkikatedroje bazilikoje 2009 m. birželio 14 d.

Izraelitams keliaujant į Pažadėtąją žemę, ant Sinajaus kalno Dievas davė Įsakymus, surašytus į dvi akmenines plokštes. Jos buvo saugomos Sandoros skrynioje kaip Dievo artumo išrinktajai tautai ženklas. Su Sandoros skrynia Izraelio tauta keliavo į savo tikslą – paveldėti Dievo jai pažadėtosios žemės.

Kristus prieš savo mirtį paliko mums kitą ženklą, nepalyginti svarbesnį už Sandoros skrynią – savo Kūno ir Kraujo sakramentą. Paskutinės Vakarienės metu jis paėmė duoną ir palaiminęs ją tarė: „Imkite, tai yra mano kūnas.“ Panašiai palaiminęs vyno taurę, pasakė: „Tai mano kraujas. Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22–24).

Jėzus Kristus įsteigė Eucharistiją – savo Kūno ir Kraujo auką ir paliepė tai daryti jo atminimui. Eucharistija yra pati brangiausia Dievo dovana, kokią jis galėjo mums duoti. Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventė – tai proga pasitikrinti, kaip mes Dievo dovana pasinaudojame.

Iškilmingoje procesijoje su Eucharistiniu Jėzumi Devintinių šventės proga ėjome Kauno gatvėmis. Mes viešai išreiškėme savo tikėjimą į Jėzų Kristų Eucharistijoje ir iškilmingu būdu pagarbinome savo Viešpatį. Dažniausi mūsų susitikimai su Viešpačiu vyksta išoriškai kukliau –  sekmadienį ar šiokiadienį bendruomeniškai švenčiant Mišias.

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė pirmiausia mus kviečia atnaujinti savo tikėjimą į tikrą Jėzaus buvimą po duonos ir vyno pavidalais. Stokodamas tikėjimo, su Eucharistija žmogus gali elgtis nepagarbiai ir net nusikalstamai. Nepriklausomybės metais, vykstant iškilmingiems religiniams renginiams, žmonės be Sutaikinimo sakramento neretai priima Komuniją ir mano, jog elgiasi teisiai. Eucharistija yra pats švenčiausias slėpinys, naikinantis mūsų lengvas nuodėmes, bet, artindamiesi prie jo, privalome savęs paklausti, ar mums nereikalingas susitaikinimas su Dievu atliekant sakramentinę išpažintį.

Komunijos priėmimas niekuomet negali tapti mados dalyku ar įpročiu – neva kiti priima ir aš einu drauge su visais. Apaštalas Paulius ragina, kad žmonės, priimdami Komuniją, ištirtų save ir nepriimtų Viešpaties Kūno nevertai: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27).

Eucharistijos taip pat negalima traktuoti kaip maginio ženklo ar daikto ir tikėtis, kad gautas jis savaime suteiks kažką svarbaus – apsaugos nuo ligų, pavojų ar atneš kitokią sėkmę. Ne, šitaip tikrai nebus. Komunija, kurią priimame, arba Mišios, kuriose dalyvaujame, yra mūsų susitikimas su Viešpačiu ir atsivėrusi galimybė iš šio susitikimo gauti labai daug, jei tik šito norime.

Jei dalyvavimas Mišiose ir Eucharistijos priėmimas neatneša laukiamų vaisių, tai ženklas, kad esame apsipratę su švenčiausiais dalykais ir neparodome Jėzui reikiamo dėmesio.
Yra viena labai svarbi priemonė, padedanti iš Eucharistijos gauti daug dvasinės naudos – tai Švč. Sakramento adoracija. Eidami procesijoje Kauno gatvėmis, mes viešai ir iškilmingai garbinome Jėzų, tačiau nemažiau svarbi tyli adoracija, kai Eucharistinio Jėzaus akivaizdoje praleidžiame nusistatytą laiko tarpą. Katalikiškame pasaulyje Eucharistijos adoracijos yra labai vertinamos. Kaune yra kelios vietos, kur nuolat yra išstatytas Švč, Sakramentas ir bet kuriuo metu dieną, o kai kur ir naktį galima ateiti ir pabūti Viešpaties artumoje.

Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ rašo: „Neįkainojamą vertę Bažnyčiai turi kultas, teikiamas Eucharistijai ne Mišių metu. <...> Patartina ilgiau su Kristumi pabūti ir , prisiglaudus prie jo krūtinės, kaip mylimajam mokiniui (plg. Jn 13), pasijusti paliestam jo begalinės meilės. <...> Daug kartų tai dariau, ir susilaukiau jėgų, paguodos ir paspirties“ (25).

Devintinės – tai proga atsakyti į klausimą, ar mes iki galo pasinaudojame Dievo duota dovana. Jėzus, palikdamas save Eucharistijoje, taip pat paliko meilės įsakymą, kad mylėtume vieni kitus panašiai, kaip jis mus myli. Eucharistija turi padėti tikinčiųjų bendruomenei tapti meilės bendruomene.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą