ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kristaus pasiųstieji
Homilija pasakyta 2009 m. Didžiojo ketvirtadienio rytmetį švenčiant Krizmos šv. Mišias arkikatedroje

„Viešpaties Dievo Dvasia Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo“ (Iz 61, 1–3) – šie pranašo Izaijo žodžiai skaitomi Didžiojo ketvirtadienio Mišiose, per kurias minime Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimą. Šiandien į Kauno arkikatedrą švęsti Mišių aukos susirinko dauguma arkivyskupijos kunigų. Jie drauge su savo vyskupais nori padėkoti Dievui už Eucharistiją ir kunigystės dovaną.

Pirmiausia šiandien prisimename Paskutinę vakarienę, per kurią Kristus įsteigė „eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis“ (KBK, 1322). Per šią Vakarienę Viešpats įsteigė ir Kunigystės sakramentą, paliepdamas savo mokiniams aukoti jo auką: „Tai darykite mano atminimui.“

„Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje“ (KBK, 1545) – šitaip Katalikų Bažnyčios katekizmas apibūdina šv. Mišias. Kai Dievo tauta, susirinkusi aplink altorių, drauge su savo vyskupu ar kunigu, arba kaip šiandien susirinkus visiems, drauge aukoja Kristaus auką, šios aukos tikrasis aukotojas yra pats Kristus, o vyskupas ar kunigas yra tik Kristaus tarnas, įrankis ir nieko daugiau.

Toks buvo paties Viešpaties noras, kad jo misija žemėje būtų tęsiama iki pasaulio pabaigos ir kad tai misijai vadovautų jo mokiniai – apaštalai ir jų įpėdiniai, todėl Bažnyčioje pačias esmines pareigas – mokyti, pašventinti ir vadovauti – atlieka Petro įpėdinio – popiežiaus pasiųsti vyskupai, o mažiausioje Bažnyčios dalelėje – parapijoje – vyskupų siunčiami kunigai. Bažnyčioje gali tarnauti tik teisėtai pašvęsti vyskupai; panašiai parapijoje tarnavimo pareigas gali atlikti tik vyskupo siunčiami kunigai.

Pirmoji ir esminė kunigo pareiga yra skelbti Evangeliją – Dievo žodį. Pats Kristus po prisikėlimo siuntė savo mokinius: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 18–19). Vyskupas ar kunigas savo tarnystės metu, ypač skelbdamas Dievo žodį, kalba ne savo, bet Kristaus vardu, ir šia prasme jis yra pranašas, nes Dievo tautai pasako tai, kas yra svarbu ir būtina išgirsti. Iš čia kyla didelė atsakomybė kiekvienam kunigui aiškiai skelbti autentišką Dievo žodį. Skelbti ne savo pamąstymus, ne kokios nors žmonių grupės idėjas, bet aiškų Dievo žodį, nenukrypstant nuo jo nei į kairę nei į dešinę.

Kiekvienam vyskupui ir kunigui Jubiliejiniais apaštalo Pauliaus ir Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais reikia atidžiai įsižiūrėti į šiuos du vyrus, nešusius tautoms žinią apie prisikėlusįjį Kristų.

Šv. Paulius, vykdydamas ant jo pečių uždėtą evangelizavimo misiją, nugalėdamas didžiausius sunkumus bei pavojus, Kristaus Evangeliją atnešė iki Romos, kur jam buvo nukirsta galva. Šv. Paulius buvo vienas pirmųjų krikščioniškos Europos kūrėjų, nes iš Romos Evangelija paplito po visas Europos šalis. Prieš tūkstantį metų ji pasiekė ir lietuvių genčių ribas.

Mūsų mažai pažįstamas šv. Brunonas buvo vienas uoliausių savo meto Evangelijos skelbėjų. Gavęs popiežiaus Silvestro II palaiminimą ir misijų arkivyskupo šventimus, jis iškeliavo į baltų kraštus, kur gyveno Kristaus dar nepažįstantys žmonės; jį vedė tik viena mintis – nunešti šiems žmonėms Kristaus Evangeliją. Pats Brunonas buvo pasirinkęs radikalų Evangelijos kelią – neturto, skaistumo ir klusnumo kelią ir, degdamas meile Išganytojui, norėjo Evangelijos šviesa pasidalyti su baltų gentimis – prūsais, jotvingiais ir lietuviais. Gaila, kad ši misija iki galo nebuvo sėkminga, nes šv. Brunonas, apkrikštijęs vienos genties vadą su jo artimaisiais, greitai buvo nužudytas. Vis tiek Evangelijos sėkla buvo pasėta ir dar palaistyta kankinio krauju.

Šv. Brunono uolumas ir ištikimybė Kristaus Evangelijai gali įkvėpti ir kiekvieną mūsų dienų kunigą bei pasaulietį. Šv. Brunonas, vykdamas pas pagonis, nemąstė praturtėti, išgarsėti ar turėti kokią kitą naudą. Jis mąstė tik apie Kristaus nepažįstančius žmones, apie pareigą ir kryžių ir suvokė, kad jo tikriausiai laukia mirtis. Anuomet be ginklo, tik su Evangelija eiti pas priešiškai nusiteikusius pagonis buvo tikra savižudybė.

Per tūkstantį metų mūsų Tėvynėje daug kas pasikeitė: jos žmonės jau seniai, prieš 620 metų, pasikrikštiję, o visas kraštas nusėtas bažnyčiomis ir kryžiais. Daugelis tautiečių už ištikimybę Kristaus Evangelijai yra užmokėję didelę kainą, kaip antai arkivysk. T. Matulionis, net tris kartus buvęs įkalintas, o vysk. V. Borisevičius – net sušaudytas. Šį mėnesį minėsime Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės šimtąsias gimimo metines ir prisiminsime sovietiniuose lageriuose jos išgyventas kančias ir besąlygišką ištikimybę Kristui.

Tačiau ne visi Lietuvos žmonės atlaikė išmėginimus, ir daugelis jų iki šiandienos yra giliai sužeisti. Aną dieną skaičiau pasakojimą apie vieną kino režisierių, sovietmečiu kūrusį okupantams palankius kino filmus. Pasakojime buvo bandyta pateisinti šitokį kūrėjo elgesį, girdi, jeigu režisierius būtų atsisakęs kurti melagingus siužetus, jam tai būtų buvusi tiesiog savižudybė, nes nebūtų galėjęs toliau kurti. Štai per tokias pragaro girnas perėjo daugelis mūsų tautiečių ir liko giliai sužeisti; liūdniausia, kad daugelis jų nepajėgė atsitiesti. Juk beveik negirdėjome, kad kas nors būtų daręs atgailą dėl tarnavimo melui ir prievartai.

Tikriausiai dėl šios priežasties žmonės yra gundomi smerkti visus, kurie anuomet bendradarbiavo su okupantais ir veikė prieš Lietuvos žmones ir Bažnyčią. Popiežius Jonas Paulius II, prieš 16 metų kalbėdamas Lietuvos kunigams, priminė, kad jiems teks dirbti su tais, kurie dėl ateistinio auklėjimo yra praradę religinį jausmą, yra abejingi, supasaulėję ir susvetimėję. Popiežius ragino kunigus būti Dievo gailestingumo nešėjais ir gydyti žmonių žaizdas. Ką patarė daryti šis didysis popiežius? Jis kalbėjo: „Sunkiausiais Bažnyčios istorijos tarpsniais šventieji ir šventosios visada buvo atsinaujinimo pradžia ir šaltinis. Šiais laikais ypač stokojame šventųjų, tad turime kuo uoliausiai melsti jų.“ Štai ko šiandien reikia: ne vieni kitų kaltinimo, ne smerkimo, kad žmonės ne tokie, kokie turėtų būti, bet kiekvieno iš mūsų asmeninių pastangų šventėti ir panašėti į Jėzų Kristų. Popiežius pranašiškai kvietė kunigus būti ant kryžiaus mirusio ir prisikėlusio Išganytojo broliais. Tai priminimas kiekvienam iš mūsų, ypač kunigams, ko reikia, jei norime gerai atlikti savo misiją. Reikia evangeliškojo radikalizmo, kad visa save atiduotume kitiems ir neskaičiuotume, kiek tai kainuoja mums. Radikalizmo ir meilės, panašios kiek jos turėjo apaštalas šv.Paulius ir šv. Brunonas.

Šiandienėje Lietuvoje iš naujo įsigali pagonybė, nė kiek nedailesnė ir negeresnė už buvusią prieš tūkstantį metų. Šiandien be karų žmonėms tiesiogine ir netiesiogine prasme kapojamos galvos, deginami ant laužų ne priešai, bet už purvinus pinigus alkoholyje ir narkotikuose skandinami savi tautiečiai, į sekso vergiją parduodamos savos tautietės. Tai didelis iššūkis, į kurį kunigai yra pašaukti atsiliepti ir gydyti dvasiškai sužeistus mūsų dienų žmones.

Kunigo misija šiandien nėra lengva, nes už savo tarnystę jis dažnai yra niekinamas ir retai jam padėkojama. Internetinėje erdvėje tarp šimtų komentarų tik vienetai pagiria kunigą ir pasidžiaugia jo tarnyste. Tai labai būdingas mūsų dienų vaizdas. Todėl nereikia stebėtis, kad dabartinis jaunimas nelengvai apsisprendžia pasirinkti kunigystės pašaukimą.

Jonas Paulius II Vilniaus arkikatedroje Lietuvos kunigams priminė: „Evangelijos našta visados išliks kaip Kristaus kryžius ir turi būti įspaustas į kiekvieno širdį.“ Popiežius ragino kunigus būti geraisiais ganytojais, einančiais pasitikti kiekvieno žmogaus. Jis kalbėjo: „Išklausykite, padrąsinkite, palaikykite ir vadovaukite Dievo tautai <...> prieš akis visada turėkite Jėzaus pavyzdį. <...> Jo klausykite ir ištikimai Juo sekite, kad taptumėte Jo atsiųstosios Šventosios Dvasios įrankiais.“

Mieli tikintieji, prašau Jūsų – nuolatine malda palaikykite savo kunigus. Nepasmerkite, jei pastebėsite, kad vienam ar kitam kunigui nepasiseka ir jis sunkiai susižeidžia; tuo atveju dar daugiau melskitės, kad jis išsigydytų žaizdas ir vėl ištikimai tarnautų Dievo tautai.

Broliai kunigai, man gerai pažįstama jūsų tarnystė, jūsų džiaugsmai ir nusivylimai. Ir mums galioja tos pačios dvasinio gyvenimo taisyklės – galime būti tvirti tik giliai įsišakniję Viešpatyje ir vienybėje su Bažnyčia bei vieni su kitais, nes tuomet mūsų tarpe būna pats Jėzus Kristus. Linkėdami vieni kitiems šios vienybės, paremkime vieni kitus malda, ypač per šv. Mišias.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą