ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kryžius – vienintelė tikra kelrodė
Homilija pasakyta 2009 m. Didžiojo penktadienio vakare per Kristaus kančios pamaldas arkikatedroje

Per Didžiojo penktadienio apeigas skamba giesmės žodžiai: „Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių, šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą: štai per kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.“ Tuo metu, kai dėl Jėzaus mirties liūdesys apglobia pasaulį, kai ant Golgotos iškilęs kryžius kalba apie gėrio pralaimėjimą prieš blogį, Bažnyčia Kristaus kryžiaus akivaizdoje džiūgauja ir gieda: „Štai per kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.“ Didysis Penktadienis yra puiki proga Kristaus kryžiaus papėdėje pamąstyti ne tik apie kryžių, iškilusį Golgotoje, bet ir apie mūsų pačių kryžius, kad jie netaptų prakeikimu, bet padėtų prasmingai eiti per šį gyvenimą.

Per dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų buvo keli momentai, kai labai aiškiai matėme iškilusį kryžių. Pirmasis buvo 1990-ieji metai, kai po Nepriklausomybės atkūrimo Kremlius užsuko visus kranelius, norėdamas parklupdyti Lietuvą ir priversti sugrįžti atgal, kur ji buvo 50 okupacijos metų. Antrasis momentas – šie metai, kai beveik visos pasaulio valstybės, tarp jų – ir Lietuva, yra atsidūrusios gilioje ekonominėje duobėje. Šis sunkmetis yra kryžius, tačiau ant jo nesimato prikalto Nukryžiuotojo. Nesimato todėl, kad jo tenai nėra. Žmogus, neprotingai elgdamasis, dažnai pasistato kryžių, ant kurio nėra Nukryžiuotojo, todėl toks kryžius žmogų prislegia visu savo svoriu.

Kas atnešė ir pastatė kryžių, ant kurio nėra Nukryžiuotojo? Kas atvedė ne tik Lietuvą, bet ir labai turtingas pasaulio šalis į didelį ekonominį sunkmetį? Atsakymas jau ryškėja – tai padarė vienų žmonių nesąžiningumas, o kitų – godumas; vieni spausdino tuščius pinigus, o kiti juos pigiai skolinosi, tikėdamiesi susikurti prabangų gyvenimą. Žmonės panoro visas savo viltis sudėti į daiktus, kurių besaikis vartojimas tapo mados reikalu, o tikrasis kryžius su Nukryžiuotuoju – sąžiningas darbas, šventai atliekama pareiga, atsakomybė už dabartį ir ateitį, savo norų apribojimas, atlaidumas ir pagarba žmogui – buvo užmirštas.

Viena TV laida nuolat rodo aukštuomenės gyvenimą. Rodomi prabangūs namai ir automobiliai, gražiausias interjeras, tik ant tų kambarių sienų nepamatysime Kristaus kryžiaus. Tai labai būdinga: ten kur sudievinami daiktai, Kristaus kryžiui nebelieka vietos.

Į Lietuvos žmonių gyvenimą atėjo sunkmečio kryžius, tačiau ir jis gali būti išganingas, nes primena, kad niekam – nei į Pažadėtąją žemę keliavusiems izraelitams, nei Europos šeimų tarpe siekiantiems įsitvirtinti lietuviams – nevalia šokti aplink aukso veršį, nes jis nėra dievas, tik pražūtį nešantis stabas.

Šiandien Bažnyčia ypatingu būdu pagerbia Kristaus kryžių. Per apeigas kunigas laiko iškėlęs kryžių ir gieda: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas.“ Visi atsako: „Ateikite, pagarbinsime jį.“ Prie kryžiaus prikaltas pasaulio Gelbėtojas, atėjęs pas savuosius, bet savųjų nepriimtas (plg. Jn 1).“ Tie savieji – tai Izraelis – darbšti, sumani, Dievo išrinkta tauta ir, koks paradoksas, ji atmetė, net pabandė sunaikinti tą, kuris nešė jai išganymą ir laimę. Tačiau Dievas nesunaikinamas. Po Jėzaus prisikėlimo jo kryžius tapo pačiu brangiausiu ženklu, kurį krikščionys gerbia kaip meilės ir aukos ženklą. Kristaus kryžius iškilmingai skelbia, kad į Velykų rytą, į prisikėlimą nėra kito kelio – tik Kristaus kryžiaus kelias.

Žmogaus prigimtis natūraliai bijo kryžiaus, ir tai nestebina. Tik svarbu, kad kiekvienas būtų išmokęs kryžiaus pamoką. Skuboti bandymai greitai ir lengvai praturtėti yra ne kas kita, kaip pastanga apsidrausti nuo galimų kryžių, nes dideli pinigai sukuria tariamą saugumą. Deja, jie neturi galios išgelbėti žmogų nuo kančios. Jie veikiau kančią priartina.

Perdėtas malonumų ieškojimas, ypač nuodėmingų, taip pat yra bėgimas nuo kryžiaus. Per pramogas žmogus bėga nuo jį slegiančios vienatvės, malonumų ieškodamas bando paskandinti tuščią ir neprasmingą gyvenimą. Alkoholizmas ir narkotikai yra pats apgaulingiausias kelias bėgant nuo kryžiaus.

Deja, panašiais būdais nuo kryžiaus neįmanoma pabėgti. Visokiu pavidalu mus aplankantis kryžius netenka savo žudančios galios, kai yra paimamas, apkabinamas ir nešamas drauge su Kristumi. Laimingiausi yra tie žmonės, kurie nebėga nuo kryžiaus, bet išeina jo pasitikti.

Didįjį penktadienį Kristaus kryžių pagerbiame apeigomis, tačiau tikrasis kryžiaus pagerbimas vyksta per visus metus kiekvieno iš mūsų konkrečiame gyvenime. Ir nuo mūsų priklauso, ar tas kryžius bus išaukštintas ar paniekintas. Mokykimės iš paties Kristaus, kaip susitvarkyti su savo kasdieniais kryžiais. Mokykimės savo varguose ir išbandymuose neužsidaryti savo kančioje, bet maldoje atsiverti Dievo veikimui. Mokykimės maldoje kalbėtis su Dievu, su Švč. Motina Marija, kaip tai darė šviesiausi mūsų tautos vaikai. Šiais metais minėsime Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės šimtąsias gimimo metines. Nešdama nežmoniškai sunkų kalinės kryžių ji meldėsi: „Marija, tavo gailestingumo šaukiuosi... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski skausmu ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.“ Žmonės, mokantys panašiai melstis, sugeba krikščioniškai pakelti didžiausius išmėginimus ir taip gražiausiai pagerbia ir paties Kristaus kančią bei kryžių.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą