ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Pergalė prieš pasaulį
Pamokslas pasakytas arkikatedroje bazilikoje
minint Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės 100-ąsias gimimo metines
2009 m. balandžio 19 d.

Apaštalas Jonas savo laiške krikščionims rašo: „Kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4).

Šventajame Rašte žodžiu „pasaulis“ yra nusakomas ne tas gražus pasaulis, kurį sukūręs „Dievas <...> matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31), bet nuodėmės pavergtasis pasaulis – žmonės ir blogiui tarnaujančios struktūros. Pastarosiomis dienomis visuomenės informacijos priemonės pasakojo apie Šiaurės Korėją. Šioje valstybėje viešpatauja komunistinė diktatūra; praėjusio amžiaus pabaigoje ten mirė milijonai badavusių žmonių, bet komunistinis režimas neleido, kad Vakarų šalys badaujantiems teiktų humanitarinę pagalbą. Savi žmonės miršta iš bado, o milijardai išleidžiami ginklavimuisi. Panašiai kaip Stalino laikais pas mus, tenai susidorojama su kiekvienu, kuris išdrįsta pasisakyti prieš diktatūrą.

Blogio pavergtą pasaulį matome ne tik kažkur Šiaurės Korėjoje: jį sutinkame kasdien. Jis tiesiog supa mus, veržiasi per informacijos priemones, per alkoholį, per pramogas, per savanaudžius žmones ir daugeliu kitų būdų. Rimtai pasipriešinti šiam blogiui niekas nepajėgia – tai gali padaryti, pasak apaštalo Jono, tik gimusieji iš Dievo savo tikėjimu.

Kas yra tie gimusieji iš Dievo? Tai žmonės, pažinę Kristų, įtikėję Jį ir atgimę iš Šventosios Dvasios per Krikštą bei Sutvirtinimą. Šiandien šimtųjų gimimo metinių proga pagerbiame savo krašto dukrą Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę. Baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, okupacijos metais ji mokytojavo Vilniuje. Būdama uoli katalikė, ateitininkė, rūpinosi mergaičių religiniu ugdymu, padėjo joms bręsti tikėjime ir uoliai bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, rašydama straipsnius apie merginų ir moterų dvasinį ugdymą. Šito užteko, kad Dirsytė, kaip liaudies priešė, užėjus sovietams būtų suimta ir pasmerkta sunkiai katorgai – visai panašiai kaip dabar pasmerkiami žmonės Šiaurės Korėjoje. Kalinimas buvo baisus: kalinės badavo ir sunkiai dirbo. Gyvendama nežmoniškose sąlygose, A. Dirsytė ne tik išlaikė tikėjimą bei viltį, bet ir stiprino kitas kalines. Yra išlikusi jos parašyta ir į daugelį pasaulio kalbų išversta maldaknygė „Marija, gelbėk mus!“ Šiose maldose akivaizdžiai matosi, koks tvirtas buvo jų kūrėjos tikėjimas: ji dėkojo Dievui už vargo dienas ir meldė pasigailėjimo tiems, kurie jas kankino. Už tai, kad stiprino kitas kalines, A. Dirsytė nuolat buvo tardoma; baigiantis katorgai nežmoniški tardymai ir kankinimai visiškai palaužė jos sveikatą. Nežinoma jos mirties vieta ir kapas. Adelė Dirsytė liko nenugalėta ir yra gražiausias pavyzdys, ką reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir kokia nenugalima jėga – žmogaus tikėjimas.

Adelės Dirsytės kankintojai bei visa represinė struktūra kaip slogus sapnas baigia nugrimzti į užmarštį, tačiau blogis iš mūsų tarpo niekuomet nepasitrauks ir visuomet reikės budėti, kad netaptume jo aukomis. Svarbu suprasti, kodėl blogis dažnai laimi prieš gėrį. Pirma, žmonės dažnai blogio nelaiko blogiu; antra, dar dažniau jie stokoja blogį nugalinčio tikėjimo. Vakarais dažnai išeinu į Santakos parką pasivaikščioti ir matau ne tik gražiąsias upes – Nemuną ir Nerį, bet ir liūdną vaizdą: dažniausiai, su retomis išimtimis, jaunimo rankose – buteliai alaus ar sidro, kurį jie geria ir geria. Matydamas tokį apgailėtiną vaizdą, suvoki, koks klastingas yra blogis ir kaip lengvai jis pavergia jaunus žmones. Jie net nesuvokia, kaip blogis juos pančioja: jiems atrodo, kad vaikščioti su buteliu tik madinga, nes visi taip daro. Neseniai du įkaušę įsimylėjėliai užmigo ant traukinio bėgių – suprantama, kuo visa baigėsi.

Niekas taip neatveria žmogui akių kaip tikėjimas. Tik jį turintis žmogus ne tik suvokia blogį, bet ir įgija jėgų jam įveikti. Gyvename labai pavojingu laikotarpiu, tikriausiai pavojingesniu už sovietinį. Anuomet matydavom, kaip okupantas kovojo su tikėjimu, ir lengviau suvokdavom, kad tikriausia reikia branginti tautos priešų naikinamą tikėjimą. Dabar tarsi niekas su tikėjimu nekovoja, bet jis klastingai šalinamas iš švietimo, kultūros ir politikos. Žmogus, susikūręs gerbūvį, įtiki, kad yra pajėgus įveikti visus sunkumus ir tikėjimas jam nereikalingas. Duok, Dieve, kad ekonominis ir moralinis akligatvis, kuriame atsidūrė beveik visas pasaulis, būtų gera pamoka, jog negalima savo gyvenimo statyti tik ant pinigų ir daiktų pamato, nes tokiam statiniui tarsi kortų nameliui gresia sugriūti.

Atvelykio sekmadienis kalba apie visa nugalinčią gailestingąją Dievo meilę. XX amžiuje per švento gyvenimo seserį Faustiną paplito pamaldumas Dievo Gailestingumui, kurio esmė – besąlygiškas pasitikėjimas Dievo meile, gailestingumo artimui praktika ir pasiryžimas visur ir visada ieškoti Dievo valios. Kaip keistųsi mūsų gyvenimas, jeigu kiekvienas iš mūsų kasdien klaustume: „Dieve, ko tu šiandien nori iš manęs?“ Mes pamažu sustiprėtume ir nedrebėtume, kaip šiandien daugelis žmonių dreba nūdienos negandų akivaizdoje. Tikėjimas ir meilė yra pagrindas, ant kurio reikia statyti savo gyvenimo namą.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą