ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kad kasdien spindėtų Kristus veidas
Pamokslas pasakytas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijoje švenčiant Evangelizacinę šventę 2009 m., gegužės 10 d.

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16) – šią džiugią žinią pasauliui paskelbė Jėzus Kristus. Jis buvo pirmasis Evangelijos – Gerosios naujienos nešėjas. Po prisikėlimo įpareigojo savo mokinius nešti išgelbėjimo žinią į visą pasaulį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“

Šiandien, iškilmingai švęsdami Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų, prisimename labai uolų Evangelijos nešėją šv. Brunoną ir jo kankinystę Lietuvos pasienyje. Šv. Brunonas pažino Kristų ir jį pamilo, o pamilęs negalėjo Jo neskelbti.

Prieš tūkstantį metų, kai beveik visa Europa jau buvo krikščioniška, prie Baltijos jūros gyvenę žmonės dar buvo stabmeldžiai. Šv. Brunonas žinojo, kad misija į baltų šalis yra labai pavojinga, nes ankstesnio misionieriaus šv. Vaitiekaus žygis pasibaigė jo kankinyste. Tačiau tikra meilė visuomet yra stipresnė už mirtį. Gavęs popiežiaus Silvestro II palaiminimą šv. Brunonas su būreliu palydovų iškeliavo Lietuvos link. Atkeliavęs prie Lietuvos – Rusios sienos, jis baltų žmonėms paskelbė Evangeliją ir pakrikštijo kunigaikštį Netimerą bei jo aplinkos žmones.

Mūsų švenčiamas Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejus yra proga patikrinti savo tikėjimą ir meilę Jėzui Kristui. Kartais ją bandoma matuoti sukalbėtų maldų ar aplankytų šventų vietų skaičiumi. Taip, maldos ir šventos vietos turi savo vertę, tačiau tikroji meilė Dievui ir už mus mirusiam Jėzui Kristui matuojama kitokiu matu – meile šalia mūsų ar toliau nuo mūsų esantiems žmonėms.

Šiandien šalia savęs matome daugybę žmonių, kuriuos nėra lengva mylėti: šiukšlių konteineriuose butelius renkantys ar tiesiogiai centų prašantys girtuoklėliai, alaus bambalius apsikabinę ir per dienas alų ar sidrą sriubčiojantys ir aplinką teršiantys paaugliai, be krepšinio jokios kitos religijos nepažįstantys, dažnai pikti ir visus kaltinantys mūsų tautiečiai – jie visi yra panašūs į tuos mūsų protėvius, pas kuriuos rizikuodamas gyvybe keliavo šv. Brunonas. Ar mylime savo laiko žmones? Ką darome, kad tie žmonės būtų išgelbėti?
Jeigu tikintis žmogus, matydamas kitų netikėjimą, dėl to neišgyvena ir nemąsto, kaip jiems padėti, tuomet diagnozė labai aiški – nėra nei tikėjimo, nei meilės. Nėra tikėjimo, nes Kristų pažinęs žmogus visuomet spinduliuoja tikėjimu ir meile.

Šios mintys gali sudrumsti ne vieno klausytojo sąžinę, nes mes su savo silpnu tikėjimu ir silpna meile esame taip apsipratę, jog sukalbėję per dieną kokią nors maldelę ar paaukoję Bažnyčiai kelis litus, kartais manome, jog mūsų tikėjimas geras. Jeigu mes tikrai pažinome Jėzų Kristų ir suvokėme, kad jis yra mūsų didysis turtas, kad tik su juo gyvendami mes būsime gyvos vynmedžio šakelės, pajėgios nešti gausių vaisių, tuomet mes negalėsime likti abejingi tam, ką matome aplinkui.

Krikščionis yra pašauktas ne dejuoti, ne pykti ir kaltinti, bet mylėti. Pykdami dėl nesėkmių, mes nepakeisime pasaulio. Pasaulį keičia tik meilė, kylanti iš tvirto tikėjimo, ir tikėjimas, kylantis iš meilės ir gerų darbų.

Jėzus Kristus kartą palygino žmones su vynmedžio šakelėmis, kurios, būdamos gyvos, neša vaisius, o sudžiūvusios būna sudeginamos. Jėzus kalbėjo: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Nedejuojantys ir nelaukiantys, kad tik kiti darytų gerus darbus, bet patys juos darantys, yra iš Kristaus išaugusios ir gerus vaisius nešančios šakelės. '

Ačiū Dievui, Lietuvoje yra daug žmonių, kurie, būdami vienybėje su Dievu, su Jėzumi Kristumi, nuolat daro gerus darbus. Kiekvienoje tikinčiųjų bendruomenėje yra pasiaukojusių žmonių, kurie randa stiprybės pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis daryti gera. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios matau beveik visose parapijose Caritas moteris, besirūpinančias vargingais žmonėmis; pastaraisiais metais jos dalija nepasiturintiems ES maisto produktus. Tuo metu, kai vieni rūpinasi tik savimi ar net vagia iš valstybės, Caritas nariai, dažnai be jokio atlygio, dienų dienas aukoja, kad kitiems darytų gera.

Tikėjimas yra gyvas tik darbuose. Šventinės nuotaikos greitai nutols, ir liks pilka kasdienybė. Tačiau ji gali būti ne pilka, bet šviečianti. Evangelijos žinia kviečia mus kiekvieną dieną padaryti švente, kad kasdien spindėtų Kristaus veidas tuose, kurie daro gerus darbus. Tik taip mes tampame Kristaus Evangelijos nešėjais ir liudytojais.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą