ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Tūkstantmečio jubiliejaus pabaiga
Pamokslas pasakytas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje užbaigiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejinius metus 2009 m. gruodžio 26-ąją, antrąją šv. Kalėdų dieną

Antrosios Kalėdų dienos Mišių Dievo žodžio liturgijoje kalbama apie visai nešventiškus dalykus. „Apaštalų darbų“ knyga pasakoja apie diakono Stepono kankinystę: „Baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“ (Apd 7, 57). Užsikimšo ausis, kad negirdėtų žinios apie žydų nukryžiuotą ir Dievo išaukštintą Žmogaus Sūnų. Amžių būvyje panašiai daug kas elgsis, nes prieš tiesą lengviausia kovoti akmenimis – teismais, įkalinimais, žudymais. Tuos akmenis dar taip neseniai matėme, o kai kurie net patyrėme: už nupieštą Vytį galėjai visam gyvenimui sugadinti savo karjerą, o už pasakytą tiesos žodį – būti nuteistas ilgai katorgai.

Kristus perspėjo, kad jo mokinių persekiotojais kartais bus net patys artimiausieji žmonės: „Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.“ Taigi, Jėzus Kristus mums nepažadėjo visiškos ramybės, o tik vidinę, dvasinę, grindžiamą pasitikėjimu Dievu. Jėzus kalbėjo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Šis pažadas įkvėpė Kristaus mokinius drąsiai eiti į priešiškai nusiteikusį pasaulį ir nešti Evangelijos žinią iki žemės pakraščių. Šie Viešpaties žodžiai duoda drąsos ir dažnai labai nepalankiomis nūdienos sąlygomis skelbti ir liudyti Kristų.

Antrąją Kalėdų dieną susirinkome ne tik pasveikinti užgimusį Kristų, ne tik paminėti pirmąjį ištikimą jo liudytoją Steponą, bet ir užbaigti Lietuvos tūkstantmečio minėjimą. Kai valdžios vyrai nutarė jį minėti, Vyskupų Konferencijoje svarstėme, kaip Bažnyčia irgi galėtų jį paminėti. Atsakymą davė toji pati Kvedlinburgo kronika: joje pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas vieno misionieriaus kankinystės kontekste. Šv. Brunonas nešė Evangelijos žinią į baltų kraštus, paskelbė ją valdovui Netimerui, jį drauge su kitais to krašto vyrais pakrikštijo, bet greitai buvo nužudytas. Pavydas, pyktis, gal nepasitikėjimas svetimšaliais – kas šiandien atsakys, dėl ko buvo įvykdyta žmogžudystė. Kronika apie tai nieko nekalba, ji tik fiksuoja faktą, kas įvyko 1009 m. Lietuvos pasienyje.

Krikščioniškai Lietuvos istorijai, ir ne tik jai, šie tūkstančio metų senumo įvykiai mūsų pasienyje labai svarbūs. Juk tai mūsų krikšto pradžia. Tai kas, kad tas žingsnis buvo tik iš dalies sėkmingas, bet, kaip liaudis sako, gera pradžia – pusė darbo. Netimeras ir keli šimtai jo aplinkos žmonių buvo pakrikštyti ne kalaviju, bet, panašiai kaip ir visoje Europoje, taikiai skelbiant Gerąją Naujieną.

Karalius Mindaugas žengs antrąjį Lietuvos krikšto žingsnį ir 1251 m. pasikrikštys. Deja, šis krikštas netapo visos Lietuvos krikštu, nes karalius buvo nužudytas. Ir šitas žingsnis buvo svarbus, nes liudijo subrendusį suvokimą, jog Lietuvai reikia likti vienybėje su krikščioniška Europa. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila pats pasikrikštys ir krikštys Lietuvos žmones, ir nuo 1387 m. krikščionybė taps lietuvių savastimi. Krikščionybė, nors ir pavėluotai, atvėrė mums duris į Europą, ir jų vėliau jokie istorijos vėjai – carinė ir sovietinė okupacija – negalėjo uždaryti. Lietuviai, pažinę Jėzų Kristų, brangino savo tikėjimą ir jautėsi esą krikščioniškos Europos dalimi.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 1413 m. pakrikštys ir žemaičius, ir taip galutinai bus užbaigtas Lietuvos krikštas. Po trejų metų, tikiuosi, šį įvykį labai iškilmingai paminėsime, nes Jogailos krikšto dėl sovietinės valdžios trukdžių negalėjome paminėti derama iškilme. Mūsų didysis brolis iš Rytų, leidęs iškilmingai minėti Kijevo Rusios krikšto tūkstančio metų jubiliejų, prieš dvidešimt dvejus metus darė viską, kad tik mažiau būtų kalbama apie Lietuvos krikšto jubiliejų.

Šiandien užbaigiame minėti Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų. Iš tikrųjų minėjome prieš tūkstantį metų prasidėjusį Lietuvos krikšto kelią, kuris nėra galutinai užbaigtas ir tęsis tol, kol bus minimas Lietuvos vardas. Betliejaus Kūdikis nuolat belsis į geros valios tautiečių širdis ir prašysis priimamas. Tie, kurie atidarys savo širdies duris, per krikštą taps Kristaus broliais ir seserimis.

Lietuvos tūkstantmečio jubiliejus – tai proga kiekvienam iš mūsų pasitikrinti, kaip mes elgiamės su Kristumi, kurį savo krikšto metu įsipareigojome ištikimai sekti. Ar kartais neatsitinka panašiai, kaip atsitiko diakonui Steponui? Ar neleidžiame jį kažkam užmėtyti akmenimis? 2010 metais minėsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20 m. jubiliejų. Tai svarbi sukaktis, nes po penkiasdešimt okupacijos metų atgauta laisvė atnešė mums daug džiaugsmo, bet ne kartą ir kartaus nusivylimo. Užuot džiaugęsi išsvajota laime, kartais pasijusdavome stovį prie sudužusio laivo. Daugelis šiandien klausia, kodėl tiek nesėkmių. Nejaugi esame kažkokie nevykėliai, kad užuot priėmę Dievo dovaną ir atsakingai ja pasinaudoję geriau lipame vieni kitiems per galvas ir kiekvienas mąstome tik apie save? Bažnyčia turi atsakymą: atsakingai ir vaisingai laisve galime pasinaudoti tik laiminami Kalėdų Kristaus. Tik jis vienas gali padėti mums susidoroti su savuoju egoizmu ir šalia savęs matyti silpnesnius, bet ne mažiau už mus norinčius būti laimingus.

Lietuvos vyskupai paskelbė ateinančius metus Padėkos už laisvę metais. Jų šūkis bus apaštalo Pauliaus, taip pat kankinio už Kristų, žodžiai: „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13). Šiandien Kauno arkivyskupijoje pradedame minėti Laisvės metus, todėl kviečiu visus – kunigus, vienuolius ir pasauliečius – per 2010 metus ne tik dėkoti Dievui už laisvės dovaną, bet kasdien savęs klausti: ar atsakingai naudojamės laisve, ar nepataikaujame savo kūniškai prigimčiai, užmiršdami tarnavimą kitiems.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą