ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Rugpjūčio 23-oji
Pamokslas pasakytas Kauno arkikatedroje bazilikoje 2009 m. rugpjūčio 23 d.

Rugpjūčio 23-oji įsiveržė į taikų Lietuvos gyvenimą kaip koks viesulas, sugriaudamas jį šimtams tūkstančių žmonių, daugeliui atnešdamas sunkias kančias bei mirtį. Prieš septyniasdešimt metų pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir slapti protokolai leido Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą ir griauti tai, kas per dvidešimt metų su dideliu pasiaukojimu buvo atkovota ir statyta. Žudynės, trėmimai ir kiekvienas laisvės proveržio užgniaužimas tapo kasdiene tikrove.

Šiandien maldoje galime klausti: Viešpatie, kodėl leidai Lietuvai tokius išbandymus? Panašiai klausė į Babilono vergiją tremiami izraelitai. Šv. Raštas teigia, kad Izraelio kančių priežastis buvo jo neištikimybė Dievui. Tarpukariu ir lietuviai nesugebėjo savo laisvės panaudoti tik gėriui kurti, nes buvo apstu nuodėmių ir Dievo Įstatymo nepaisymo. Istorijos ratas pasisuko taip, kad kančia gydė žaizdas, kurias buvo atvėrusi nuodėmė.

Šitaip teigti baugu, tačiau dabartinėje Lietuvoje daroma tiek ir tokių nusikaltimų bei nuodėmių, jog tikėtina, kad būtume gydomi ne mažiau skaudžiai, kaip anuomet, prieš septyniasdešimt metų. Nors ateitis yra paslėpta nuo mūsų akių, viena aišku – šiame Dievo pasaulyje joks blogis ir jokia nuodėmė nedingsta, nepalikdama jokių pėdsakų. Nuodėmė atveria žaizdas, kurios pačios neužgyja ir kurias turi gydyti pats žmogus, darydamas atgailą ir kreipdamas savo gyvenimą į gera. Jei jis šito nepadaro, tuomet pradeda veikti Dievo sukurtos tvarkos dėsniai. Šioje žemėje daromas blogis visuomet sukelia kančią ir nebūtinai tik tiems, kurie kalti; su jais paprastai kenčia ir nekaltieji.

Rugpjūčio 23-oji mums primena ne tik kančių pradžią, bet ir mūsų ryžtą atgauti tai, kas dėl tironų slapto suokalbio buvo prarasta. Prieš dvidešimt metų į Baltijos kelią išėję žmonės pademonstravo visam pasauliui, kad lietuviai, latviai ir estai patys nori tvarkyti savo gyvenimą. Baltijos kelias buvo mūsų referendumas, kurio metu pasakėme Kremliui: mes norime laisvės ir nepriklausomybės!

Kai minime šią svarbią datą, labai svarbu susivokti, kas padėjo mums išsaugoti prisikėlimo viltį, nes viltis yra jėga, padedanti nepalūžti sunkumuose ir mobilizuojanti siekti geresnės rytdienos. Šv. Rašto atsako, jog vilties pagrindas – tikėjimas į Dievą. Kai bandome remtis tik žmonėmis ar savimi pačiais, dažniausiai nusiviliame, nes pamatome, jog žmogus yra per silpnas, kad būtų galima vien juo pasikliauti. Mūsų politiniai kaliniai ir tremtiniai pačiomis sunkiausiomis sąlygomis rėmėsi tik Dievu, ir tai padėjo jiems nepalūžti. Viltis, kad Dievas leis Lietuvai prisikelti per septyniasdešimt metų, gaivino geros valios žmones. Tą viltį visokiais būdais buvo bandoma nuslopinti, bet tikėjimas į Dievą leido išsaugoti ją pačiais tamsiausiais okupacijos metais. Jeigu nebūtume išsaugoję tikėjimo ir vilties, nebūtų buv3 pogrindžio spaudos, už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių ir Baltijos kelio, mes ir šiandien su pavydu žvelgtume į laisvą pasaulį, o patys nešiotume vergo grandines.

Ko šiandien labiausiai mums trūksta? Tikėjimo ir vilties. Lietuvos nedraugai per dvidešimt metų tarp mūsų sėjo neviltį. Tai darė žiniasklaida, maitinusi Lietuvos žmones vien pasakojimais apie nusikaltimus ir kasdien mus įtikinėjusi, jog esame bevilčiai ir kad pati geriausia išeitis – atsigręžti į vakarykščią dieną. Šią neviltį kurstė sąmoningai ar nesąmoningai valdančiųjų daromos klaidos, trukdžiusios atkurti teisingumą ir stabdžiusios mūsų prisikėlimo žingsnius. Neviltį kurstė ir pačių žmonių bandymai kuo greičiau bet kokiomis priemonėmis susikurti gyvenimą kaip Vakaruose. Per didelis atsigręžimas į medžiaginės gerovės siekimą ir dvasinių vertybių, taip pat ir Dievo įstatymo užmiršimas mus atvedė į labai sunkią padėtį, kurią visi išgyvename.

Ką darysime? Šv. Rašto pasakoja, kaip Jozuė surinko visas Izraelio gimines ir joms kalbėjo: „Jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, rinkitės šiandien, kam tarnausite, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus {Eufrato} upės, ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime Viešpačiui. Atsakydami žmonės kalbėjo: „Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams! <...> Mes tarnausime Viešpačiui, nes jis yra mūsų Dievas“ (Joz 24, 15–18).

Tad dėkodami Dievui už laisvės dovaną, už žmones, kurie kovojo už laisvę ir stovėjo Baltijos kelyje, pasiryžkime panašiai, kaip anuomet nutarė Izraelis: „Mes tarnausime Viešpačiui, nes jis yra mūsų Dievas“, ir tik į jį sudėkime visas savo viltis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą