ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Šv. Kazimiero pamokos
Kovo 4 d. iškilmė Kauno arkikatedroje bazilikoje

Šventasis Kazimieras gimė 1458 metais Krokuvos pilyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, o motina – Austrijos princesė Elzbieta Habsburgaitė. Tėvai pasirūpino, kad namuose vaikas gautų ne tik reikiamą išsilavinimą, bet ir ugdymą, todėl nuo mažens buvo rūpestingai skiepijamos jo dorybės ir ugdomas katalikų tikėjimas. Tai davė pačius geriausius vaisius: Kazimieras užaugo pamaldus ir labai geros širdies; jo pamaldumas didžia dalimi rėmėsi pagarba Dievo Motinai Marijai.

Dievo planuose šv. Kazimierui buvo skirta ne žemiškojo karaliaus, bet šventojo garbė ir karūna. Šios žemės keliais šv. Kazimieras vaikščiojo trumpai – vos 26-erius metus, bet paliko pavyzdį, kaip reikia sekti Kristų mylint savo šalį ir jos žmones. Jo pavyzdys ypač aktualus mūsų dienų jaunimui ir ne tik jam.

Gyvendamas karaliaus dvaro aplinkoje, šv. Kazimieras galėjo naudotis visomis šios žemės gėrybėmis, bet jos jam mažiausiai rūpėjo. Jis gyveno panašiai kaip apaštalas Paulius, kuris, pažinęs Kristų, dėl jo paliko viską. Šv. Pauliaus laiške filipiečiams skaitome: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 8). Šv. Kazimieras dėl Kristaus taip pat paliko viską. Jaunuolio nežavėjo žemiška garbė, nes jo širdis buvo pavergta Jėzaus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), kad padarytų mus Dievo vaikais. Šv. Kazimiero nežavėjo ir turtai – jie buvo tik kliūtis ištikimai sekti beturtį Kristų. Ne kiekvienas vienuolis sugeba taip ištikimai sekti Kristų, kaip tai darė šis šventasis.

Šv. Kazimieras, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, buvo „Kristaus Jėzaus pagautas“ (Fil 3, 12). Jis godžiai skaitė, klausėsi auklėtojo Dlugošo pasakojimų ir viską dėjosi į širdį. Šiandien galime tik dėkoti Dievui už teisingus šv. Kazimiero pasirinkimus.

Būti Jėzaus pagautiems – to mes visi turėtume siekti. Siekti šventumo galima tiek karališkoje aplinkoje, tiek mūsų sąlygomis, ypač kai jų, kartais pačių elementariausių, stokojame. Kukliai gyvenant visuomet būna mažiau pagundų dėmesį nukreipti į patogų, savanaudišką gyvenimą. Šv. Kazimieras lengvai galėjo nueiti klaidų keliu ir nematyti, kad už karališkojo dvaro ribų labai skurdžiai gyvena daug ko stokojančių žmonių. Svarstydami apie savo šventojo gyvenimą, nesunkiai pastebime, kokį išganingą vaidmenį jame suvaidino Evangelijos žodis. Tai pamoka mūsų dienų pasauliui ir kiekvienam iš mūsų, kiek dėmesio turime skirti išorei – daiktams ir prabangai ir kiek – dvasinėms vertybėms. Išnaudokime dabartinio gyvenimo sumaištį tam, kad geriau suvoktume Evangelijos kelio palaimą ir visų kitų kelių pragaištingumą.

Šv. Kazimieras giliai į širdį įsidėjo Kristaus žodžius: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17). Istorikai pasakoja, kad šventasis labai rūpinosi vargšais, kurių anais laikais buvo ne mažiau nei šiandien. Šventasis kviečia mus rūpintis, kad būtume solidarūs su stokojančiais. Stokodami Evangelijos dvasios labai lengvai galime pasiklysti, kai sprendžiame, kaip turėtume elgtis. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, yra daug medžiaginių bėdų. Tačiau ar padaugėjo mūsų aplinkoje solidarumo su stokojančiais? Galbūt tik truputį. Kai sunkumų atsirado mūsų krepšinio komandai, žmonės ją remia, negailėdami šimtų ir net tūkstančių litų. Visai nenoriu pasakyti, kad nereikia remti Lietuvą garsinančios komandos, bet tikintysis pirmiausia privalo neužmiršti šalia jo esančio silpniausio brolio. Kartais užtenka net moralinio palaikymo, kad silpnas žmogus neprarastų vilties. Gerojo samariečio kelias yra Evangelijos kelias, kuriuo ėjo šv. Kazimieras ir kuriuo turime eiti mes visi.

Dvaro aplinka nebuvo palanki jaunam Kazimierui siekti šventumo ir išsaugoti skaisčią širdį. Ten, kur geras gyvenimas, visuomet atsiranda aibės pagundų ir jas ne visuomet lengva nugalėti. Šv. Kazimieras žinojo, ką reikia daryti, kad išsaugotų save tyrą kupinoje pavojų aplinkoje. Jis ne tik žinojo, bet ir naudojo tam tikslui reikiamas priemones. Tos priemonės – tai malda ir  askezės praktikavimas. Mūsų dienų žmonėms sunkiai suvokiamas koks nors susivaldymas, nes siekiama imti iš gyvenimo visus malonumus. Jaunimui ne visuomet suprantama, kodėl ne viską tinka žiūrėti, kas rodoma televizijoje, ne viską reikia skaityti, kas supakuota su gražiais viršeliais, ne viską gerti, ką siūlo reklama. Mūsų amžiuje susivaldymas yra būtiniausia, niekuo nepakeičiama askezės priemonė, be jos žmonės dažnai praranda žmogiškumą.

Šv. Kazimieras yra Lietuvos ir mūsų jaunimo globėjas. Labai prasminga pagerbti šv. Kazimierą ne tik kovo 4-ąją, jo iškilmės dieną, bet pažvelgti į jo asmenį dažniau. Gyvas pavyzdys geriau nei žodžiai pamoko, ką gali duoti Evangelija, jeigu jos ištikimai laikomasi.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą