ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Aš esu Karalius“ (Jn 18, 36)
Pamokslas švenčiant Kristaus, Visatos Valdovo, liturginę iškilmę

„Malonė ir ramybė jums [...] nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ – šitaip Šventojo Rašto Apreiškimo knygoje (1, 5) kalbama apie Kristų, Visatos Valdovą. Kristaus Karaliaus iškilmė vainikuoja visus Jėzaus gyvenimo slėpinius nuo įsikūnijimo ir nukryžiavimo bei prisikėlimo iš numirusiųjų.

Kristus – Visatos Valdovas. Žmogus, kad ir kaip bandytų save aukštinti, Visatoje yra tik maža dulkelė. Tačiau Dievui ji be galo svarbi, antraip Jėzus už ją nebūtų miręs ant kryžiaus. Jis šitai padarė iš meilės mums, visai nežiūrėdamas mūsų nuopelnų. Suvokdami Dievo meilės dydį ir švęsdami Kristaus Karaliaus šventę negalime nepaklausti savęs: ar Kristus tikrai yra mūsų valdovas? Ar esame jam ištikimi?

Tik vienu matu – Jėzaus Motinos Marijos ištikimybe – galėtume išmatuoti savo ištikimybę Jėzui. Per angelo apreiškimą Marija pasakė Dievo valiai „taip“ ir šio apsisprendimo nepakeitė visą gyvenimą. O ar mes ištikimi Dievui?

Piloto teisme Jėzus kalbėjo, jog jo karalystė ne iš šio pasaulio ir jis atėjęs į pasaulį liudyti tiesos. Baigdamas pridūrė: „Kas tik brangina tiesą, klauso mano žodžių.“ Ištikimybė Kristui visuomet reiškia ištikimybę tiesai.

Šiandien daugelis žmonių nebrangina tiesos ir graibsto menkavertes, jų pačių savimeilei ir norams pataikaujančias nuomones. Dažnai tokių tariamų tiesų žmogus prisirankioja iš abejotinų šaltinių, kaip antai, televizijos ar bulvarinės spaudos.

Šventasis Raštas moko mus savo gyvenimą tvarkyti pagal mūsų prigimtyje įrašytą Dievo įstatymą ir jo paties apreikštą tiesą. Ši tiesa mus pasiekia per Šventąjį Raštą, kurį turime skaityti, maldoje apmąstyti ir taip Dievo tiesą padaryti savo gyvenimo norma. Šv. Raštas moko, kad žmogus yra amžinajam gyvenimui skirtas Dievo vaikas: už jo išgelbėjimą sumokėta Dievo Sūnaus gyvybės kaina. Pati didžiausia nelaimė, galinti ištikti žmogų, yra nuodėmė ir jos padarinys – antroji mirtis, visam laikui atskirianti nuo Dievo.

Šiemet daug mąstėme apie Dievo apreikštą tiesą, prieš tūkstantį metų neštą į Lietuvą ištikimo Kristaus misionieriaus šv. Brunono. Prieš vienuolika metų atsivertęs į Katalikų Bažnyčią, šv. Brunonas negalėjo neskelbti Kristaus, kurį buvo pamilęs. Jis troško, kad Kristų pažintų ir pamiltų viso pasaulio žmonės, laikė pareiga jo Evangeliją nešti baltų tautoms, anuomet dar skendėjusioms pagonybės tamstoje. Šio misionieriaus gyvenime išsipildė Evangelijos žodžiai, pasakyti apie patį Kristų: „Atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė.“ Dėl šv. Brunono kankinystės ir mūsų protėvių užsispyrimo pagonybėje Lietuvos krikštas pavėlavo beveik keturis šimtus metų. Tiek metų buvome atskirti nuo krikščioniškos Europos ir palikti tarsi embrioniniame raidos etape. Tiek metų Evangelijos grūdas nekrito į lietuvių širdis ir nebrandino palaimingų vaisių. Tą spragą aiškiai jaučiame. Mūsų kaimynė Lenkija krikštą priėmė prieš tūkstantį metų, ir tai nulėmė įvairiopą jos pažangą. Šioje šalyje net 50 proc. tikinčiųjų sekmadieniais dalyvauja Mišiose, o Lietuvoje – tik 10 proc. Dar ir šiandien Lietuvoje kai kas mano, kad geriausia būtų, jei būtume pagonys. Dabartinė žmonių protų sumaištis Lietuvoje yra, be kita ko, ir mūsų pavėluoto Krikšto vaisius.

Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė primena būtinybę leisti Jėzui viešpatauti žmogaus gyvenime. Taip pat primena skaudžią tikrovę, kad visais laikais dalis žmonių nenorėdavo Kristus viešpatavimo ir mieliau lenkdavosi stabams, nes jie patogesni – nieko iš žmogaus nereikalauja. Kristus visuomet yra reiklus. Tik prisiminkime jo pasakojimą apie paskutinį teismą, kai savanaudžiams, nenorėjusiems padėti artimui, Dievas pasakys: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji“ (Mt 25, 41).

Ištikimybė Kristui reikalauja iš jo sekėjų labai aiškiai nusiteikti daryti gerus darbus. Apaštalas Jokūbas laiške krikščionims rašo: „Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be gerų darbų yra nevaisingas? <...> Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 19–26).

Ar darome gerus darbus? Sunkmetis yra ir mūsų tikėjimo išbandymas. Esame gundomi užsisklęsti savyje ir galvoti tik apie savo bėdas užmirštant, kad kiti vargsta kur kas labiau. Ištikimybė Kristui Karaliui skatina mus sutrupinti egoizmo kiautą ir tapti gėrio skleidėjais aplink save. Kiekvienas pamąstykime, ką šiandien gero galėtume padaryti savo Bažnyčiai ir Tėvynei.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą