ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas Kryžių kalne
2009 m. liepos 26 d.

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16) – šių Nikodemui pasakytų Jėzaus žodžių tikrumą liudija kiekvienas kryžius, kabantis tikinčiojo kambaryje, pastatytas prie kelio ar šiame Kryžių kalne. Negana to, kiekvienas kryžius kalba apie sunkiai suvokiamą Dievo meilę, privertusią Jėzų Kristų apiplėšti save, prisiimti tarno išvaizdą ir tapti klusnų Dangaus Tėvui iki mirties ant kryžiaus (plg. Fil 2, 6–8). Šie tūkstančiai kryžių, kurių pašonėje švenčiame Eucharistiją, liudija žmonių tikėjimą begaline Dievo meile, skirta mums, šios žemės keleiviams.

Šią valandą dalyvaudami Mišių aukoje, dėkosime Dievui už jo meilę, ypač patirtą per pirmąjį Lietuvos tūkstantmetį. Šiaulių vyskupas šių metų pradžioje paskelbė dekretą, kuriame rašoma: „Prieš tūkstantmetį Dievo Žodis palietė ir mūsų kraštą. Tuo laiku, kai kronikose pirmą kartą užrašytas Lietuvos vardas, mūsų Tėvynė pradėjo ilgą ir vingiuotą kelią į krikščioniškąją Europą. To kelio pradžia – pirmojo prie Lietuvos sienų prisiartinusio misionieriaus Šv. Brunono auka. <...> Didžiai brangindamas ir vertindamas šv. Brunono bei kitų misionierių apaštalavimo tarnystę, <...> dėkodamas Dievo Apvaizdai už krikščioniškojo tikėjimo dovaną ir siekdamas įprasminti Lietuvos vardo sukaktį Šiaulių vyskupijoje, 2009 metus skelbiu Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais.“

Kryžių kalnas yra ypač tinkama vieta švęsti Lietuvos tūkstančio jubiliejų. Kryžiai ant šio piliakalnio ne tiek kalba, kad pirmasis Lietuvos tūkstantmetis yra pažymėtas žmonių kančia – jos tikrai netrūko? kryžius pirmiausia kalba apie Dievo meilę ir apie Jėzaus pergalę prieš blogį, kančią ir nuodėmę. Pirmojo Lietuvos tūkstantmečio pati būdingiausia žymė – tai Lietuvos žmones pasiekęs Dievo žodis, esmingai pakeitęs jų tolesnį gyvenimą.

Meškuičių piliakalnis yra Lietuvos priešistorės simbolis. Apie ano meto Lietuvą, tiksliau kalbant, apie gentis, gyvenusias prie Baltijos jūros – kuršius, žemaičius, lietuvius, jotvingius ir kt., turime mažai žinių, nes jos neturėjo rašto ir niekas neaprašė, kaip jos gyveno ir į ką tikėjo. Istorikai tik iš įvairių nuotrupų bando sulipdyti anuometinio gyvenimo mozaiką, kuri vargu ar gali džiuginti šiandieninį žmogų. Anuomet žmonės sunkiai kovojo už savo būvį. Užpulti kaimynus, juos išžudyti ir prisiplėšti grobio buvo laikoma gyvenimo norma, o šiandien už tai teisiama. Todėl reikia ne kaltinti krikščionybę, esmingai pakeitusią žmonių sąmonę ir išmokiusią gerbti kiekvieną žmogų, bet dėkoti Dievui, kad tapome krikščioniška šalimi. Priešistorinės Lietuvos su jos pagonybe nereikia idealizuoti, bet nereikia jos ir gėdytis – šį laikotarpį yra išgyvenusios visos Europos tautos.

Kryžiai ant piliakalnio liudija krikščionybės pergalę ir Lietuvos įsitraukimą į krikščioniškąją Europą. Jeigu mums būtų pasisekę šitai padaryti šv. Brunonui pasiekus Lietuvą, mūsų istorija būtų buvusi kitokia. Beveik 400 metų vėlesnis Lietuvos krikštas pristabdė Lietuvos civilizacijos, kultūros ir mokslo raidą, todėl galime tik padejuoti dėl daugelio istorinių praradimų. Kardas ne visuomet užtikrina pergalę.

Lietuvos vardo tūkstantmetį paminėjome gražiais renginiais, tačiau būtų nedovanotina klaida šią datą paminėti tik fejerverkais, dainomis ir šokiais. Lietuvos vardo tūkstantmetis, o tiksliau – Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejus turėtų paskatinti mus susimąstyti apie mūsų visų atsakomybę žengiant į antrąjį Lietuvos tūkstantmetį, apie tai, ką sukursime ir ką paliksime po savęs.

Pirmasis tūkstantmetis labai aiškiai byloja apie Dievo žodžio galią pakeisti žmogų. Iš grubaus, gamtos dievus garbinančio lietuvio Dievo žodžio dėka radosi žmonės, panašūs į šv. Kazimierą, pal. Jurgį Matulaitį, vysk. Motiejų Valančių, partizanų vadą Joną Žemaitį, panašūs į  mūsų tėvus, nepalūžusius Sibiro gulaguose ir išsaugojusius meilę savo gimtajai šaliai.

Nėra kitos jėgos, galinčios taip pakeisti žmogų, kaip Dievo žodis. Tačiau ar leidžiame jam veikti mūsų gyvenimą? Mes šiandien dejuojame, kad daug kas Lietuvoje vyksta ne taip, kaip mes norėtume, kad labai trūksta tiesos, teisingumo ir meilės. Bet juk mes tampame tuo, kuo maitiname savo dvasią? blogu maistu besimaitinantis žmogus niekuomet nesubręs sveikas ir stiprus.

Todėl Bažnyčia, švęsdama Lietuvos tūkstantmetį, drąsiai kalba apie esminius dalykus, kurių nevalia užmiršti. Jei norime šviesesnės ir saugesnės ateities, kurkime ją ant Dievo žodžio pamato. Kasdien imkime į rankas Šv. Raštą. Pradėkime jį po truputį skaityti; pradėkime su juo melstis ir mes pajusime turį tarsi antrą kvėpavimą. Per trumpas žmogaus gyvenimas, kad didelę jo dalį užpildytume menkavertėmis televizijos programomis, o Dievo žodžiui beveik nepaliktume erdvės. Šioje šventoje vietoje pasiryžkime per antrąjį tūkstantmetį kurti Lietuvą, kurioje klestėtų meilė, pagarba žmogui, tiesa ir teisingumas.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą