ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kelias į laisvę
Pamokslas pasakytas Šiluvoje švenčiant Padėkos už laisvę šventę 2009 m. rugpjūčio 30 d.

Kai Mozė vedė Izraelio tautą iš vergovės į laisvę, Dievas ant Sinajaus kalno jai davė Dekalogą – Įstatymą, kurio ji turėjo laikytis, norėdama pasiekti laisvę ir gyventi joje. Ilgą laiką vergovėje gyvenę žmonės sunkiai šitai suprato, ir jiems atrodė, kad palikus vergovę galima elgtis ne kaip dera laisviems žmonėms, bet laikantis vergovės dienų nuostatų, tarp kurių nebuvo vietos Dievo įstatymui. Mozei teko daug kartų mokyti tautą: „Klausykis, Izraeli, <...> laikykis jo įstatų ir įstatymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau visam laikui“ (Įst 4, 40). Kai girdime šiuos Dievo žodžius, ištartus Mozės lūpomis, iš karto suvokiame: juk jie pasakyti ir mūsų dienų lietuviams – laikykitės Dievo įstatymo, kad gyventume! 

Kiekvienais metais rugpjūčio paskutinį sekmadienį du būriai piligrimų atkeliauja į Šiluvą. Sovietmečiu šį paskutinį rugpjūčio sekmadienį Lietuvos žmonės keliaudavo į Šiluvą melstis, kad Dievas padėtų susigrąžinti prarastą laisvę. Jei ir ne stebuklas, tai bent labai malonus sutapimas, kad 1993 m. paskutiniai sovietų tankai pradėjo važiuoti iš Lietuvos rugpjūčio pabaigoje – tuo metu, kai mes kasmet laisvės dovanos maldaudavome dangų. Už tas eisenas keli žmonės buvo net nuteisti.

Dabar gi atvykstame į Šiluvą padėkoti Dievui už laisvės dovaną ir ne tik už ją. Mes prašome išminties gyventi laisvėje, nes laisvė – didelis iššūkis. Daugelis žmonių, panašiai kaip iš vergijos ištrūkę izraelitai, mano, kad laisvėje galima gyventi laikantis nelaisvės dienų moralės, kurioje nėra vietos Dievo įstatymui. Vergo moralė reikalauja klausyti savo pono, o šis pasirūpina duoti vergui duonos ir žaidimų. Tokia pat moralė šiandien daugelį skatina ieškoti gelbėtojų. Žmonės nenori prisiimti atsakomybės už savo, savo tautos likimą, bet vis ieško, kad kažkas viską padarytų už juos. Žmonės visais amžiais buvo gundomi siekti laisvės be atsakomybės, nesilaikant Dievo įsakymų, nes jų laikymasis jiems atrodydavo kliūtis jų laimei. 

Dievas nesukūrė žmogaus bevaliu vergu, bet sukūrė šios žemės valdovu. Dievas paliepė jam viešpatauti kūrinijai ir kalbėjo: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28). Tačiau žmogus yra žemės valdovas tol, kol jis klauso Dievo; kai nustoja klausyti, suyra harmonija ne tik jo širdyje, bet ir aplink jį – rojus tampa vargo ir ašarų pakalne.

Prieš dvidešimt metų mes išėjome į Baltijos kelią, pasiryžę siekti laisvės, ir Dievas mums padovanojo laisvę. Tačiau ar tapome laisvi? Taip ir ne. Taip, mes atgavome išorinę laisvę, ir buvęs Lietuvos šeimininkas nenurodinėja, kaip turime gyventi. Tačiau išorinė laisvė neužtikrina tikrosios, dvasinės, laisvės.

Dvasia laisvi tampame tik paklusdami Dievo įstatymui, kuris įrašytas mūsų prigimtyje ir duotas Dekalogo – Dešimties Dievo įsakymų pavidalu. Blogai, kai žmogus apsisprendžia Dievo tvarkos nepaisyti. Žmogaus dvasioje atsiradęs chaosas kildina blogus darbus. Apie tai Jėzus Kristus kalba: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 21–22).

Po dvidešimt Nepriklausomybės metų stebimės, kodėl Lietuvos žmonės tokie nelaisvi ir tarsi kuprą nešasi nelaisvo žmogaus įpročius. Pyksta, kai valdininkai neatsižvelgia į jų teises, bet patys nepaiso net kaimyno teisių, kaltina kitus, bet patys niekuomet nesijaučia kalti, ieško gelbėtojų, bet atmeta vienintelį Gelbėtoją – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.Ką daryti? Tai sunkus klausimas ir į jį daugelis neturi atsakymo. Paklausykime, ką sako Dievo žodis. Apaštalas Jokūbas tik ką pasikrikštijusius žmones mokė: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 21).Taigi, nurodymas labai aiškus – priimti ir vykdyti Dievo žodį – įstatymą. Jeigu kiekvienam Lietuvos piliečiui svarbu žinoti ir laikytis savo šalies Konstitucijos, tai Dievo tautos nariui ne mažiau svarbu žinoti ir laikytis Dievo įstatymo.
Ar tavo namuose yra Šventasis Raštas? Ar skaitai jį ir ar bandai jo žodžius paversti gyvenimu? Tai klausimai, į kuriuos pozityviai atsakyti privalo kiekvienas, kuriam svarbi laisvė. Šventasis Raštas prisitaiko prie žmogaus suvokimo, jame nėra sunkiai suprantamų pasakymų. Tik reikia jį kasdien skaityti, dar geriau – su juo kasdien melstis.
Šiandien antrajame Mišių skaitinyje girdėjome apaštalo Jokūbo žodžius: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27). Tikrai laisvas žmogus rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais; jis padeda stokojantiems, o save saugo, kad purvinas pasaulis jo nesuterštų ir nepavergtų. Štai kaip aiškiai mums kryptį nubrėžia dangus: nesileisti pavergiamiems pasaulio ir nuolat aplink save skleisti gėrį.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą