ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Rožinio Karalienė
Pamokslas pasakytas Šiluvoje 2009 m. spalio 13 d.

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Kalbėti rožinį yra ne kas kita, kaip kartu su Marija įsižiūrėti į Kristaus veidą.“ Spalio mėnesį katalikiškajame pasaulyje milijonai žmonių drauge su Marija žvelgia į Viešpaties veidą ir savo širdyje apmąsto tai, ką savo laiku dėjosi į širdį Jėzaus Motina.

Pirmajame rožinio slėpinyje žvelgiame į angelo apsilankymą. Atrodo, evangelistas Lukas perpasakoja tai, ką girdėjo iš pačios Marijos lūpų. Apsireiškęs angelas pasveikina Mariją, pavadindamas ją „Dievo malonėmis apdovanotąja“, ir paskelbia žinią, jog Marija pradės sūnų, kuris bus Aukščiausiojo Sūnus ir viešpataus Jokūbo namams per amžius. Nuo netikėtos žinios sumišusiai Marijai angelas paaiškina, kad Dievo Sūnus įsikūnys jos įsčiose Šventosios Dvasios veikimu, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Mūsų kardinolas V. Sladkevičius Mariją yra pavadinęs „negalimų dalykų“ Motina. Tai reiškia, kad Marijoje ir per ją yra įvykę daug dalykų, kurie, žmogiškai žvelgiant, atrodo negalimi, bet yra galimi, kai veikia Aukščiausiasis.

Angelo apreiškimo slėpinyje svarbu, ką pasakė angelas, bet nemažiau svarbu, ką atsakė Marija. Ji save pavadina ne Dangaus Karaliene, nors taip per amžius bus vadinama, bet tik Viešpaties tarnaite. Koks didis nuolankumas, kurį amžių būvyje bandys sekti milijonai merginų ir vyrų, pasiryžusių gyvenimą paaukoti Kristui, o drauge ir Dievo tautos tarnystei. Svarbiausia, ką Marija pasakė angelui, buvo trumpi jos žodžiai: „Tebūna man, kaip tu pasakei.“ Tebūna. Sutinka prisiimti visa, kas skirta išgyventi keliaujant su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu.

Džiaugsmo slėpinius melsdamiesi vieną po kito apmąstome įvykius iki ir po Jėzaus gimimo – Elzbietos aplankymą, Jėzaus gimimą, paaukojimą ir atradimą šventykloje. Evangelistas Lukas vis primena, kad Marija visa dėjosi giliai į savo širdį. Mes taip pat esame tam kviečiami. Nuostabi Marijos mokykla. Ji kontempliuoja ėdžiose gulintį kūdikį. Žino, kad šis kūdikis yra visatos Kūrėjas – nusileidžia iki giliausio žmogaus neturto iš begalinės Dievo meilės žmogui. Ji ir dabar beldžiasi į žmonių širdis ir prašosi įleidžiama, kaip buvo įleista į Betliejaus olą.

Toliau apmąstome Šviesos slėpinius. Marija tarsi pasitraukia į šalį, ir kiekviename slėpinyje matome šviesų Viešpaties veidą. Jėzus – Dievo Avinėlis prie Jordano atsineša mūsų nuodėmes ir, tarsi būtų nusidėjėlis, prašosi būti Jono pakrikštijamas. Jėzus dalyvauja šviesiausiose žmogaus gyvenimo akimirkose – Kanos vestuvėse ir jas palaimina, vandenį paversdamas vynu. Kasdien Jėzus eina per Galilėjos kaimus ir miestelius, skelbdamas Gerąją Naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę. Jis kviečia, kad žmonės priimtų šią džiaugsmingą žinią. O jai priimti reikia tik štai ko: darant atgailą pakeisti gyvenimą. Su Marija žvelgiame į atsimainiusį Jėzaus veidą Taboro kalne ir Paskutinės vakarienės kambaryje, kai Jėzus palieka savo mokiniams Eucharistijos dovaną. „Tai mano Kūnas. Tai mano Kraujo taurė“, – milijonus kartų šiuos Viešpaties žodžius per amžių bėgsmą kartos kunigų lūpos. Jėzus, kaip anuomet Marijos įsčiose, ateis ir apsigyvens trapiais duonos ir vyno pavidalais, nes norės mus apdovanoti savo dievišku gyvenimu.

Rožinio malda mus veda ne tik džiaugsmo ir šviesos keliais, bet nuveda ir į pačius sunkiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo momentus. Nuveda ne šiaip sau, bet tam, kad, išgyvenę Jėzaus ir Marijos skausmą, būtume pajėgūs ne kaip neprotingi gyvūnai, bet kaip Kristaus sekėjai išgyventi sunkumus savo gyvenimo kelyje.

Ar būtina kalbėti rožinį, kaip yra nustatyta: vieną dieną Džiaugsmo slėpinius, kitą – Šviesos, trečią – Kančios ir t .t. ? Taip, ypač kai malda yra vieša. Tačiau melsdamiesi privačiai, galime rinktis tą dalį, kuri labiausiai atitiktų mūsų dvasinę būseną. Kai džiaugiamės gyvenimu, kalbėkime Džiaugsmo slėpinių dalį, kai kenčiame, apmąstykime brangiuosius Jėzaus ir Marijos kančios slėpinius. Tada kančioje susitapatiname su Marija, drauge su ja apmąstome, ką iškentėjo Kristus už mūsų nuodėmes, ir prašome dangaus pagalbos, kad kentėdami būtume panašūs į Mariją, tyliai sekusią paskui savo Sūnų iki Golgotos viršūnės.
Garbės slėpiniai labai iškalbingai perteikia tai, kas laukia baigus kančios kelią. Kalbėdami šią dalį, įsisąmoniname, kad nė mažiausia žmogaus kančia nenueina veltui, bet yra nepaprastai brangi, jeigu tik būna iškentėta drauge su Jėzumi. Dėl to ir apaštalas Paulius ragino krikščionis dėti savo kančias prie Kristaus kryžiaus ir būti jo atperkamosios kančios dalyviais.

Taigi rožinio malda veda mus nuo nuolankios Dievo tarnaitės iki dangaus garbe apvainikuotos Marijos ir kviečia mus eiti tuo pačiu keliu bei siekti to paties tikslo.
Rožinio malda tebūna kiekvienam iš mūsų tarsi Evangelijos knyga, iš kurios Dievo žodis kasdien pasiektų mūsų protus ir širdis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą