ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Misijos pasaulyje ir Lietuvoje
Pamokslas pasakytas Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Misijų sekmadienį 2009 m. spalio 18 d.

Šis sekmadienis vadinamas Misijų sekmadieniu. Tikintieji yra raginami melstis už misionierius, o žmonių aukos – bent jų dalis – yra skiriamos misijoms remti. Kas yra misijos? Tai Evangelijos skelbimas žmonėms, kurie apie Kristų dar nėra girdėję arba girdėję netiesą.

Katalikų Bažnyčia yra misionieriška, nes vykdo Kristaus siuntimą eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją – žinią, kad esame išgelbėti brangiausiu Viešpaties krauju.

Šiais metais buvo daug kalbėta ir mąstyta apie pirmąjį misionierių šv. Brunoną, prieš tūkstantį metų pasiekusį Lietuvą, paskelbusį Evangeliją, tačiau vėliau Lietuvos pasienyje nužudytą. Daugelio misionierių likimas būdavo panašus į šv. Brunono. Mūsų dienomis taip pat dažnai girdime pranešimus, kad kažkur Afrikoje ar Azijoje nužudyti tenai dirbę kunigai ar seserys vienuolės.

Juo primityvesnės tautos, juo daugiau turi ekstremizmo – noro jėga ir smurtu gintis nuo bet kokios išorės įtakos. Panašaus ekstremizmo šiandien matome kai kuriose islamo šalyse, kur katalikams yra draudžiama atlikti savo kulto apeigas. Panašus ekstremizmas reiškėsi Lietuvoje okupacijos metais, kai valstybinėmis priemonėmis buvo siekiama religinę veiklą apriboti bažnyčios sienomis. Bažnyčiai buvo draudžiama užsiimti net labdaringa veikla. Ekstremizmas yra labai gajus, todėl ir šiandien girdime balsus, reikalaujančius, kad Bažnyčia nesikištų į visuomeninį gyvenimą. Tamsios jėgos, kurioms rūpi valdyti visuomenę, visuomet bijo Evangelijos šviesos, nes tuomet sunkiau atlikti juodus darbus.

Kai šiandien kalbama apie misijas, klausytojų mintys paprastai skrieja kur nors į Afriką ar Aziją. Niekas nemąsto, kad misijos yra ir Lietuvoje. Tiesa, oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje yra daug žmonių, tikinčių į Kristų. Sekmadieniais bažnyčiose taip pat matome daug žmonių, o šventės sutraukia šimtus tūkstančių: tik prisiminkime rugsėjo šventes Šiluvoje. Ir vis dėl to tie tūkstančiai tikinčių žmonių nepaneigia fakto, kad Lietuvoje gyvena kiti tūkstančiai, neišgirdusieji Gerosios naujienos apie Jėzų Kristų. Kaip tai gali atsitikti krikščioniškoje Lietuvoje? Tikrai gali.

Atėjome iš didelės priespaudos, kai daugelis žmonių apie tikėjimą buvo gavę minimalias žinias, o mokyklose ir universitetuose buvo šviečiami ateistiškai. Šiandien daugelis tėvų, negavusių religinio ugdymo, neleidžia savo vaikų į tikybos pamokas, o daugelis visuomenės informavimo priemonių tuos vaikus auklėja mankurtais – žmonėmis, nežinančiais net tikrosios savo tautos istorijos, ką jau kalbėti apie Evangeliją. Jaunimas šiandien gauna didelę dozę antikrikščioniškos informacijos, gausios interneto erdvėse. Ten lengvai surandami ateistiniai filmai, kurie įrodinėja, jog Kristus yra mitas, o Bažnyčia sukurta žmonių dvasiai pavergti. Dažnas jaunuolis, gavęs tokios ateistinės informacijos, net nebando daugiau domėtis religijos klausimais. Jam lieka tik krepšinis ir alus. Tokia yra šiandienos realybė. Lietuva – misijų kraštas, nes jame gyvena šimtai tūkstančiai žmonių, kurie pasirinkę patį primityviausią gyvenimo būdą – pavalgyti, išgerti, pasilinksminti ir, jei įmanoma, vietoje sąžiningo darbo kreivais keliais gauti daug pinigų. Ne paslaptis, kad šiuo metu, kai ir Lietuvos neaplenkė didelis sunkmetis, atsiranda žmonių, kurie neteisiais būdais įsigudrina iš SoDros gauti išmokas.

Kas yra mūsų dienų misionieriai? Pirmiausia žvilgsnis krypsta į kunigus. Jų tarnystė nėra lengva, kaip gali atrodyti. Žinoma, kunigas gali nukrypti nuo savo tarnystės ir kaip tie du Kristaus mokiniai, apie kuriuos girdėjome Evangelijoje (Mk 10, 35–41), siekti ne žmones laimėti Kristui, bet savo naudos. Mokiniai prašė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus sugėdino šiuos mokinius, sakydamas: „Patys nežinote, ko prašote“. Ta proga Jėzus priminė, kad Žmogaus Sūnus atėjęs tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama, ir kad jis bus pakrikštytas kraujo krikštu. Gerai savo pareigas atliekantis kunigas nedvejodamas prisiima Kristaus dalią ir, nepaisydamas neužtarnautos kritikos, dažnai žiniasklaidos pilamo purvo ant Bažnyčios, atlieka kasdienes pareigas, kurios kartais pareikalauja labai daug. Geri žmonės tai supranta ir savo kunigus visokeriopai remia.

Be kunigų, yra dar daug Evangelijos skelbėjų. Tai seserys vienuolės, tyliai ar viešai atliekančios vieną ar kitą tarnystę; tai tikybos mokytojai, ištvermingai skelbiantys mokiniams žinią apie Kristų; tai pasauliečių institucijos ar pavieniai žmonės, pasiryžę skelbti Evangeliją. Štai kad ir šiandien VDU salėje vykstanti dvasinio Atsinaujinimo diena, kuri paprastai sutraukia labai daug žmonių. Jei abejojate, apsilankykite 16.30 val. VDU Didžioje salėje (Donelaičio 28) aukojamose Mišiose, ir tenai pamatysite didelę minią žmonių, gaudančių kiekvieną sakomą žodį, o pabaigoje švenčiančių Eucharistiją. Šias Atsinaujinimo dienas organizuoja pasauliečiai katalikai, kuriems rūpi nešti visuomenei Evangelijos žinią.

Misijų sekmadienis kviečia ne tik pamąstyti apie misijas pasaulyje ir Lietuvoje, bet ypač pasvarstyti, kuo mes kiekvienas galėtume prisidėti prie misijų. Pinigai yra pats silpniausias prisidėjimas. Kur kas svarbiau, kai mes patys pradedame rūpintis Evangelijos skelbimu savo namuose, tarp draugų, darbe. Mes esame misionieriai, jei gerai atstovaujame savo tikėjimui, jei žmonės mato šviesų mūsų pavyzdį. Argi ne nuostabus Evangelijos liudijimas, kai piktoje, nekrikščioniškoje aplinkoje tikintis žmogus visuomet matomas giedru veidu, visuomet pasirengęs padėti ar bent pasakyti gerą žodį. Toks žmogus yra tikras misionierius.

O dabar susikaupkime maldoje už tuos, kurie yra visiškai pasišventę skelbti Evangelijos žinią, aukojasi, rizikuoja net savo gyvybėmis. Tegu Dievas juos laimina, kad nepavargtų ir ištvertų visus išbandymus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą