ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Laisvės žingsniai
Pasakyta Vasario 16-ąją Kauno arkikatedroje bazilikoje, 2009 m.

Dėkojame Dievui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir minime prieš 91 metus po ilgos carinės priespaudos žengtą pirmąjį laisvės žingsnį. Lenkiame galvas prieš mūsų tautos vyrus, kurie, nepaisydami anuomet gero mums nelinkinčių kaimynų, puoselėjo viziją, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma valstybe, ir tą svajonę pavertė tikrove. Tai buvo tik pradžia: reikėjo nueiti sunkų kovų ir diplomatijos kelią, kad nepriklausomybė būtų įtvirtinta. Deja, tik du dešimtmečius Lietuva džiaugėsi laisve, nes du tironai ją pasidalijo, o vėliau ir okupavo. Mūsų visų atmintyje dar gyvas sovietinės okupacijos laikotarpis, kai Vasario 16-ąją galėdavome minėti tik savo širdyje ar pačių artimiausių bičiulių būryje.

Prieš devyniolika metų išgyvenome didžiulį džiaugsmą, kai subyrėjus Sovietų Sąjungai galėjome atkurti nepriklausomybę. Per beveik du dešimtmečius Lietuva toli pažengė laisvės keliu, tačiau padarytos ir daromos klaidos grasina naujomis bėdomis. Didžiausios jų – tai ne dabartinis sunkmetis, iš jo tikrai prisikelsime. Didžioji bėda yra nematoma, nes glūdi žmogaus dvasioje.

Kad geriau tai suprastume, paanalizuokime šiai dienai skirtą Šventojo Rašto skaitinį apie du brolius – Kainą ir Abelį. Kainas buvo pirmagimis Adomo ir Ievos vaikas, gal dėl to jis pasipūtęs ir pavydžiai žvelgęs į jaunesnįjį gerą brolį. Šventasis Raštas pasakoja, kaip Dievas perspėjo Kainą: „Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7). Kainas galėjo netapti brolžudžiu. Jis galėjo mylėti brolį, juo rūpintis ir linkėti jam gera. Tačiau Kainas matė tik save, o brolis jam tebuvo kliūtis, kurią reikėjo pašalinti. Jis nužudė brolį ir buvo prakeiktas – jam teko ne siektoji laimė, bet prakeikimas ir neviltis.

Iš Šventraščio puslapių mus pasiekusi istorija labai iškalbinga, nes nurodo klystkelį, į kurį nevalia pasukti nei pavieniam žmogui, nei tautai. To klystkelio vardas – nuodėmė, t. y. apsisprendimas gyventi taip, kaip skatina savimeilė bei savanaudiškumas, bet ne taip, kaip liepia sąžinė ar nurodo Dekalogas. Visais laikais žmogus buvo gundomas tapti Kainu. Šventasis Raštas tą labai tiksliai įvardija: „Prie durų iš pasalų tyko nuodėmė.“

Sovietmečiu Kaino kelią pasirinkę žmonės grūdo į gyvulinius vagonus savo tautiečius ir trėmė juos į Sibirą. Kaino ženklu pažymėtieji skundė okupacinei valdžiai savo kaimynus, nes  tikėjosi iš okupanto gauti trisdešimt sidabrinių.

Mūsų dienomis Kaino keliu nuėjo visi, kurie, siekdami asmeninės naudos, iškasė bedugnę tarp nežinančių, kur dėti pinigus, ir nesuduriančių galo su galu. Kaino keliu žengia visi, kurie dabartiniu sunkmečiu ne solidariu darbu gelbėja Lietuvą, o geriau eina daužyti Seimo langų ir kurti planų, kad Lietuvai būtų blogiau. Revoliucijos ir riaušės nė vienai valstybei niekuomet neatnešė pozityvių vaisių, nes Kaino darbas nuo pat pradžios yra paženklintas prakeikimu. Jau žinome, kokį šviesų rytojų atnešė Rusijos žmonėms prieš devyniasdešimt dvejus metus vykdytos riaušės ir Spalio revoliucija.

Sėjantys Tėvynėje neviltį, pasitelkiantys melą ir taip sujaukiantys žmonių protus, viską kritikuojantys ir nieko pozityvaus Lietuvai nedarantys akivaizdžiai eina Kaino pėdomis. Jeigu šiems Lietuvos valstybės griovėjams pavyktų destabilizuoti padėtį, Lietuvos lauktų neįsivaizduojamai sunkūs išbandymai.

Ką daryti? Šventajame Rašte randame pasakojimą apie vieną vyrą, kuris taip pat klausė Jėzaus: „Ką turiu daryti?“ (Lk 10, 25). Jėzus patarė vyrui pasigilinti į Įstatymą, kuriame parašyta: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Tai atsakymas ir mums, kurie tikime į Dievą ir manome, kad mylime savo Tėvynę. Reikia iš tikrųjų mylėti. Jėzus, matydamas, kad anas vyriškis nesupranta, kaip reikia mylėti, papasakojo palyginimą apie plėšikų sužeistą žmogų.
Žmogus pakliuvo į plėšikų rankas, o tie padarė niekšybę ir, palikę jį leisgyvį, pasišalino. Plėšikai visuomet panašūs į Kainą, ir tai visai suprantama. Sunkiau pateisinti elgesį tų, kurie praėjo pro sužeistą žmogų ir jam nepagelbėjo. Kiek šiandien yra praeinančių pro šalį ar net išvažiuojančių kuo toliau, kad negirdėtų ir nematytų plėšikų alinamos Tėvynės.

Tas plėšikų sužeistas žmogus yra šiandienė mūsų Lietuva. Penkiasdešimt metų ji buvo žudoma, o atkūrus Nepriklausomybę netrūko plėšikų, kurie, ką pajėgė, tą ir plėšė. Tai iššūkis mums, tikintiesiems, žinantiems artimo meilės įsakymą. Evangelija kviečia nepraeiti pro šalį, t. y. neužsidaryti savyje, kad būtume aktyvūs piliečiai, pasirengę eiti ten, kur mūsų pagalba reikalingiausia. Šiuo metu turime vieni kitus palaikyti, nepasiduoti jokiems kurstymams ir daryti viską, kad sėkmingai nugalėtume atėjusius ir ateisiančius sunkumus. Reikalinga kantrybė, ištvermė, viltis ir pozityvus darbas. Meilė Tėvynei gali būti panaši į naujametinius fejerverkus, kurie nušviečia dangų, brangiai kainuoja ir greitai užgęsta, po savęs palikdami tamsą ir aitrius dūmus. Tikroji meilė, kaip rašo apaštalas Paulius, yra „kantri <...> neieško savo naudos <...> visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

Švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės šventę, palinkėkime vieni kitiems šitokios meilės. Tik tokia meilė gali Lietuvą pastatyti ant kojų ir padėti jai sėkmingai žvelgti į ateitį.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą