ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Lietuvos laisvės dvidešimtmetis
Pamokslas pasakytas 2010 m. rugpjūčio 7 d. per šv. Mišias Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdyje“ Ariogaloje

Bažnytiniame kalendoriuje šiandien įrašyta būrys kankinių. 258 m. popiežius Sikstas drauge su diakonais ir kitais patarnautojais katakombose per Mišias buvo suimtas ir nužudytas. Ant šių ir kitų kankinių kraujo aukos augo ir tebeauga Bažnyčia. Visų laikų kankinių kraujas buvo tąsa Kristaus aukos, kurią jis paaukojo, mirdamas ant kryžiaus už pasaulio išgelbėjimą. Kristaus kryžius kalba, kad nėra kito į išsigelbėjimą iš blogio vedančio kelio, vien tik aukos kelias. Kristaus kryžius kalba apie sunkiai suvokiamą Dievo meilę.

Lietuvos tremtiniai, partizanai ir politiniai kaliniai yra XX amžiaus kankiniai, kurių auka ardė blogio imperijos pamatus ir prieš dvidešimt metų atnešė Lietuvai laisvę. Šis momentas dažnai užmirštamas, ir viskas pradedama tik nuo 1988 m. Sąjūdžio. Jei nebūtų sudėtos nesuskaičiuojamos partizanų, tremtinių ir visų laisvės kovotojų aukos, mes nebūtume matę nei Sąjūdžio, nei laisvos Lietuvos. Jau yra išleista daug atsiminimų, pasakojančių apie tremtinių, partizanų ir politinių kalinių kančių kelius. Kančiai, dažnai ir mirčiai būdavo pasmerkiami geriausi tautos sūnūs ir dukros. Jie būdavo teisiami už nepadarytus nusikaltimus, nes mylėjo tėvų žemę ir norėjo būti laisvi.

Praeityje sudėtos aukos už laisvę gaivina ir gaivins lietuvių dvasią. Ši tiesa pas mus dar nėra iki galo suvokta. Lietuvos švietimo sistemoje ilgą laiką pasigesdavome tokio mokinių ugdymo, kuriame reikiamą vietą užimtų laisvės kovotojų prisiminimas – kad jauni Lietuvos piliečiai suprastų, jog visa, ką turime, nebuvo gauta veltui. Su dideliu skausmu klausomės kalbų, jog kai kas iš Lietuvos emigruoja net ne dėl ekonominių išskaičiavimų, bet todėl, kad Lietuvos jie nemyli, kartais net nekenčia. Taip ir norėtųsi jų paklausti: o ar jūs mylėjote Lietuvą? Ar gerbėte kitus, trokšdami pagarbos sau? Jeigu kitados kažkas į mokinių širdis su didele meile būtų įdėjęs pasakojimus apie netolimą, bet sunkią praeitį, jos metu sudėtas milžiniškas aukas, niekas neišdrįstų panašiai kalbėti, nebent būtų aiškūs Lietuvos priešai.

Apsilankius Varšuvos sukilimo muziejuje visuomet galima pamatyti daugybę mokinių. Istorijos mokytojai atsiveda juos ten ir pasakoja, kaip buvo aukojamasi, kad šių dienų Lenkijos jaunimas galėtų būti laisvas. Pasaulyje pastatyta daug žydų genocido muziejų. Juose taip pat galima pamatyti daugybę besilankančių mokinių, kuriems mokytojai pasakoja apie Izraelio tautos kančias. Taip jaunuoliai yra ugdomi mylėti ne tik savo šalį, bet ir visus žmones, ypač tuos, kurie dėl tautybės, rasės ar tikėjimo būna persekiojami.

Netoli Jeruzalės, prie Negyvosios jūros, ant kalno stovi Masados tvirtovė. Prieš du tūkstančius metų žydai gynėsi nuo romėnų okupacijos. Šiandien, nors šie įvykiai tūkstančių metų senumo, mokiniams ir suaugusiesiems pasakojama sena istorija, kaip žydai, matydami besiartinantį pralaimėjimą, geriau sutiko mirti, nei tapti vergais. Romėnai, užėmę tvirtovę, nerado nei vieno gyvo gynėjo. Ne taip seniai visa Lietuva buvo tarsi Masados tvirtovė, besiginanti nuo okupantų. Tai turėtų žadinti šventą pasididžiavimą, kokie taurūs buvo mūsų tėvai ir seneliai, kaip jie brangino laisvę, jei ryžosi tokioms aukoms.

Jėzus Kristus kartą kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Mes esame linkę užmiršti šią tikrovę ir laukti gausių vaisių be aukos kainos, be šio kviečio grūdo apmirimo.

Šiemet minime atgautos laisvės dvidešimtmetį. Šia proga prisimename tuos žmones, be kurių nebūtų išaušęs laisvės rytas. Jie ne tik anuomet patyrė skaudžių išbandymų, bet ir šiandien dažnai yra užmiršti, o kartais net niekinami, pavadinami megztomis beretėmis, banditais ir pan. Šie žmonės, gindami Tėvynę ar kentėdami dėl jos, nelaukė medalių ar kitokių įvertinimų, nes krikščionis gyvena ir daro gera ne dėl pagyrimų ar medalių. Jis tiki į teisingąjį Teisėją, kuris amžių pabaigoje sudėlios visus taškus. Vis dėlto ir čia, žemėje, žmogui būna malonu išgirsti, kad tai, ką jis kentėjo ir vargo, turėjo prasmę, ir kad jis, dirbdamas vergišką darbą kur nors lageryje ar Sibire, buvo tikras laisvės karys.

Prieš septyniasdešimt metų, kai sovietai trėmė lietuvius į Sibirą, o kitus kankino Rainiuose ir kt. vietose, viskas buvo labai aišku: čia žiaurus okupantas, o čia Lietuvos kankiniai. Po septyniasdešimt metų nėra taip viskas aišku. Daug kas nenori objektyvios tiesos – kiekvienas nori turėti savo tiesą. Okupantas save laiko išvaduotoju. Kolaborantas teigia, kad jis taip pat kūrė Lietuvą. Yra ne tik partizano, bet ir stribo tiesa. Tėvynę mylinčio ir ją keikiančio tiesa. Tarp šių tiesų kartais pasimeta patys geriausi žmonės. Kodėl taip atsitinka? 20 metų nesustodama dirba žmonių smegenis plaunanti propagandos mašina. Todėl ne kartą ateina noras patarti žmonėms, kaip kadaise patardavome dėl sovietinės televizijos: tą meluojančią dėžę panaudoti vištos gūžtai, kur ji dėtų kiaušinius.

Ką daryti? Ar nuleisti rankas ir beviltiškai klaidžioti XXI amžiaus tiesų brūzgynuose? Ar yra koks nors saugus atramos taškas? Taip, yra. Tai Evangelija, Dievo žodis. Jis vienintelė atrama ir atskaitos taškas, kuriuo galima tikrinti visas tiesas. Juk Kristus yra labai aiškiai pasakęs: „Iš tiesų sakau jums: <....> Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Lk 21, 33). Evangelijos žodis niekuomet nenuves į kolaboravimą su okupantu. Jis niekuomet neleis niekinti Tėvynės ir jos žmonių. Šis žodis visuomet ragins būti tikru krikščioniu, lietuviu; ragins mylėti ir kurti saugų gyvenimą ne tik sau, bet ir visiems tautiečiams.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą