ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Ganyk mano avinėlius“
Pamokslas pasakytas Šiluvoje 2010 m. balandžio 13 d.

Šiomis dienomis visi dori lietuviai drauge su lenkų tauta išgyvena didžiulį skausmą dėl šeštadienį prie Katynės įvykusios lėktuvo katastrofos, kurioje žuvo Lenkijos prezidentas, daug aukštų valstybės pareigūnų ir Bažnyčios žmonių. Prieš 70 metų, kai du pasaulio tironai Hitleris ir Stalinas susitarė pasidalyti Europą, Katynėje bolševikai sušaudė pusšešto tūkstančio Lenkijos karininkų. Prieš kelerius metus pastatytas istorinis filmas „Katynė“ atskleidžia tragiškus Lenkijos istorijos puslapius. Tai, kas įvyko prieš kelias dienas, įvardijama kaip antroji Katynė – čia žuvo Lenkijos valstybės elitas. Žuvęs prezidentas buvo nuoseklus katalikas ir darė viską, kad jo tautoje būtų gerbiamos evangelinės vertybės, kurios modernioje Europoje dažnai yra ignoruojamos. Kai šventėme Šiluvos jubiliejų, šis Lenkijos prezidentas parašė gražų sveikinimą; jį atvežė jo kapelionas, taip pat žuvęs lėktuvo katastrofoje. Paveskime Dievo gailestingumui žuvusiuosius ir gilų sielvartą išgyvenančią Lenkiją.

Dabar gi prie Šiluvos Dievo Motinos atverkime širdis tik ką išklausytam Dievo žodžiui. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Jėzaus mokinius Petrą ir Joną, atvestus į žydų teismą. Čia jiems buvo mestas kaltinimas: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo (Jėzaus) vardu, o štai jūs užtvindėte Jėruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“ (Apd 5, 27). Apaštalai į kaltinimą atsakė: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių.“ Šis atsakymas per dvidešimt krikščionybės amžių buvo tarsi kelrodė, primenanti, kaip turi elgtis kunigas, susidūręs su didelėmis kliūtimis ir prieštaravimais.

Maskvoje man davė laikraščio „Novaja gazeta“ kovo 24 d. numerį, kurio priede „Gulago tiesa“ radau įdomų straipsnį tokiu pavadinimu „Lietuvių kunigas gelbėjo nuo mirties mūsų kareivius ir už tai gavo 10 metų lagerio“. Ilgame straipsnyje pasakojama apie vieną Kaišiadorių vyskupijos kunigą. Straipsnio autorius Aleksej Polikovskij pasakoja, kaip Brežnevo laikais jis kartą buvo užėjęs į Palangos bažnyčią ir pamatė jam neįprastą vaizdą. Po Mišių iš zakristijos išėjo pagyvenęs kunigas juoda sutana, rankoje laikė Bibliją ir gražia rusų kalba rusų grupelei pasakojo apie Jėzų ir jo apaštalus. Jis neturėjo leidimo tai daryti nei iš Religijų reikalų tarybos, nei iš KGB. Tai buvo tėvas Stanislovas Kiškis. Po kunigystės šventimų jis pabuvojo Europoje – Romoje ir Paryžiuje, o karo išvakarėse sugrįžo į Lietuvą, kad būtų areštuotas ir gautų 10 metų. Už ką?

1941 metais per Kaišiadoris žygiuojančius rusų kareivius apšaudė lietuviai, daug sužeistųjų gulėjo ant gatvės grindinio. Kunigas S. Kiškis sustabdė norėjusius pribaigti sužeistuosius ir nugabeno šiuos į gimnaziją. Į ją, paverstą ligonine, atgabeno ir rusų kareivių iš subombarduoto traukinio. Kunigas S. Kiškis surado gydytoją, iš Kauno gavo vaistų ir rūpinosi sužeistaisiais. Jis dešimtims kareivių ir karininkų išgelbėjo gyvybę. Už tai Stalino Trojka davė jam 10 metų, mat neišgelbėjo šių rusų kareivių nuo vokiečių nelaisvės. Išėjęs iš lagerio kan. S. Kiškis vykdavo į Sibirą ir patarnaudavo tremtiniams. Naktimis aukodavo Mišias, krikštydavo, klausydavo išpažinčių. Paskui kan. S. Kiškis vėl buvo nuteistas ir, dirbdamas sunkų darbą, kaliniams kalbėjo apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Ant cemento maišelių popieriaus rašydavo maldas, kuriomis naudojosi kaliniai. A. Polikovskij šitaip baigia pasakojimą apie lietuvį kunigą: „Tėvas Stanislovas Kiškis buvo vienintelis žmogus mano gyvenime, kuris žinojo atsakymus į visus mano klausimus. Ir jis kalbėjo taip, kad nebuvo galima netikėti. Nei tas siaubas, kurį jis matė lageriuose ir kalėjimuose, nei tas gyvuliškas grubumas, su kuriuo jis susidurdavo per 14 lagerio metų, nei fizinės bei moralinės kančios, kurias jam teko pakelti nelaisvėje, nesugebėjo užgesinti ar bent prigesinti jo šviesos. Aš manau, tokia šviesa švytėjo pirmieji krikščionys, kuriems grėsė nukryžiavimas ar liūtų dantys.“ Nuo savęs dar norėčiau pridurti, kad du kartus ėjęs Gulago keliais kan. S. Kiškis, dirbdamas Stirnių parapijos klebonu, versdavo „LKB Kroniką“ į rusų kalbą. Už šį darbą jis vėl rizikavo gauti 10 ar 15 metų lagerio.

Neatsitiktinai atpasakoju šią istoriją taip, kaip ją aprašė rusas inteligentas, turėjęs laimės kurį laiką pabendrauti su šiuo ištikimu Bažnyčiai lietuviu kunigu. Šis ruso pasakojimas yra gražiausias gero kunigo, kokį visuomet labai nori turėti tikintieji, paliudijimas.

Šiandien su mumis yra būrelis kunigų su vyskupu Jonu Ivanausku priešakyje, kurie prieš 25 metus, išgirdę Kristaus kvietimą „Ganyk mano avis“, sutiko prisiimti kunigo misiją ir buvo įšventinti kunigais.

Prisikėlęs Kristus kartą pasirodė mokiniams ant Tiberiados ežero kranto. Jėzus net tris kartus klausė Simono Petro: „Ar myli mane?“ Ir tik tada, kai tris kartus sulaukė teigiamo jo atsakymo – „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad aš tave myliu“, paliepė: „Ganyk mano avis!“ (Jn 21, 17). Prieš 25 metus, prieš pakviesdamas į tarnystę jaunuosius kunigus, Jėzus taip pat jų klausė: „Ar mylite mane?“ Tai labai suprantamas, bet nelengvas klausimas. Vargu ar Jėzui reikalingos mūsų emocijos – jam reikia tikros meilės, kuri geba aukotis, net gyvybę už kitus atiduoti. Gero kunigo gyvenime turi būti apstu tikros meilės, kuri tiesiog stumtų jį lankyti ligonius, guosti suvargusius, mokyti Dievo tiesos ištroškusius, jei reikia, rizikuoti savo laisve ir net gyvybe. Geras kunigas už visa tai, ką Kristaus vardu daro, nelaukia aplodismentų ar ordinų. Didžiausias atlyginimas jam visuomet yra tylus sąžinės balsas, kalbantis, kad padaryta visa, kas buvo jo jėgoms.

Nors atrodytų keista, šiandien, laisvoje Lietuvoje, kunigams dirbti ne lengviau, nei anuomet, Bažnyčios persekiojimo metais. Tuomet žinota, kad reikalų turima su nuožmia ateistine sistema, užsibrėžusia sunaikinti Bažnyčią. Po Spalio revoliucijos kunigus pastatydavo prie sienos ir sušaudydavo vien už tai, kad jie būdavo ištikimi Bažnyčiai. Mūsų arkivyskupą Teofilį Matulionį nuteisė ir išvežė į Solovkų salas. Paskui dar du kartus teisė. Šiandien matomi ir girdimi kitokie šūviai – jų tikslas suniekinti kunigus, sunaikinti juos moraliai. Tai, ką šiandien matome ir skaitome, nėra atsitiktiniai dalykai. Nepaliekamas ramybėje net Šventasis Tėvas, jam prikišamos niekuomet nepadarytos nuodėmės. Pasaulyje veikia antikristinės jėgos, kurios pasiryžusios sunaikinti krikščionybę, tik rafinuotesniu būdu, nei tai darė Lenino ir Stalino sekėjai. Už vieno kito kunigo kaltę yra niekinami doriausi ir sąžiningiausi kunigai, tarsi jie būtų didžiausi nusikaltėliai.

Tačiau kunigas ateina į Kristaus vynuogyną ne tam, kad lauktų pagyrimų arba jų negaudamas dejuotų, kaip sunku. Kunigams nedera dejuoti, nes jie Viešpaties kariai. Vienybėje su savo vyskupu jie turi uoliai atsiliepti į gyvenamojo meto iššūkius ir daryti visa, kad Kristaus Evangelijos šviesa pasiektų visus geros valios žmones.

Ačiū, vyskupe Jonai, ačiū, broliai kunigai, kurie 25 metus ištikimai tarnaujate Lietuvos žmonėms, ačiū už jūsų uolumą, ačiū, kad esate klusnūs Bažnyčiai, nes be šito jūs prarastumėte būtiną pamatą – eiti, skelbti ir liudyti prisikėlusį Kristų.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą