ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Malda už gyvybę ir pašaukimus
Pamokslas pasakytas Gerojo Ganytojo parapijoje Kaune 2010 m. balandžio 25 d.

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, minint Pasaulinę gyvybės dieną, meldžiamasi už žmogaus gyvybės branginimą. Ši diena atsirado neatsitiktinai. Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje. Įstatymai pripažįsta teises tik gimusiam kūdikiui, nors jis yra žmogus nuo pat pradėjimo momento. Įstatymai leidžia žudyti negimusią gyvybę ne tik išimtiniais atvejais, kai motinai gresia mirties pavojus, bet ir tuomet, kai tėvai net dėl egoistinių išskaičiavimų nepageidauja kūdikio. Taip kasmet nužudoma dešimtys tūkstančių kūdikių, ir niekas dėl to neprotestuoja. Palyginkime tai su dabar garsia pedofilijos byla. Niekas nepaneigtų, kad ir vienintelis nusikaltimas prieš vaikus yra labai sunkus, tačiau jo niekaip nesulyginsi su dešimčių tūkstančių nekaltų ir apsiginti nesugebančių kūdikių žudymu. Kas šiandien bando protestuoti prieš šį genocidą, kiekvienai valstybei, ypač tokiai mažai kaip Lietuva, nešantį pačius sunkiausius padarinius? Vienintelė Bažnyčia stoja ginti gyvybės, tačiau už tai moka didelę kainą.

Gyvybės priešininkai bando nutildyti Bažnyčią, vilkdami į viešumą kunigų padarytus nusikaltimus. Dauguma jų padaryti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai per Vakarų pasaulį ritosi vadinamoji seksualinė revoliucija. Iš tikrųjų kad ir kokie seni būtų tie nusikaltimai, jų negalima pateisinti. Tik reikia neužmiršti, kad daugiausia sunkių nusikaltimų prieš vaikus yra padarę ne kunigai, o pasauliečiai, net artimi vaikams žmonės, tarp jų ir tėvai. Tačiau kalbama taip, tarsi tik kunigai, tik kunigų celibatas būtų kalti dėl šių nusikaltimų. Reikia manyti, Bažnyčia apsivalys nuo kunigų, kurie, nedorai elgdamiesi, vaikams padarė didelę skriaudą, o jai pačiai – sunkiai atitaisomą žalą. Tada Bažnyčia dar vaisingiau tarnaus ir liudys prisikėlusį Kristų, gindama kiekvieną pradėtą ar jau gimusią gyvybę, gindama vaikus, jaunimą ir visus, kurių teisės vienaip ar kitaip pažeidžiamos. Bažnyčios balso sovietmečiu nepajėgė nutildyti net valstybinio ateizmo aparatas, todėl tuščiai viliasi tie, kurie mano šiandien galėsią tai padaryti.

Mirties kultūra turi daug veidų. Vienas iš jų – vadinamasis homoseksualių žmonių teisių gynimas. Šiam tikslui organizuojami visuomenę kiršinantys paradai, skiriamos milijoninės ES lėšos. Bažnyčia laikosi labai aiškios pozicijos: gerbti visus žmones, kad ir kokios lytinės orientacijos jie būtų, bet atmesti nemoralų ir gyvybei pratęsti netarnaujantį elgesį, ypač – tokio elgesio viešą propagavimą. Bažnyčia niekuomet negalės pritarti bet kokiems paradams, nesvarbu kokiais lozungais dangstomiems, jeigu jie prieštaraus krikščioniškajai moralei. Antra vertus, Bažnyčia niekuomet nepalaikys ir tų, kurie niekins ar skatins agresyviais būdais kovoti prieš žmones vien dėl to, kad jų lytinė orientacija kitokia. Bažnyčia ragina ir ragins visuomet, net ir ginant švenčiausias žmonių teises į gyvybę ar normalią šeimą, vadovautis ne neapykanta, bet meile. Radikalūs gėjų ir lesbiečių aktyvistai ruošiamais paradais, atrodo, siekia konfrontacijos su visuomene, kad galėtų apkaltinti Lietuvos žmones homofobija ir tuomet prašyti iš ES daugiau milijonų savo tariamai pažeidžiamoms teisėms ginti.

Gyvybės dienos proga melskimės, kad mūsų žmonės būtų sąmoningi ir atpažintų bet kurias mirties kultūros apraiškas. Kovodami už gyvybę, kovojame ir už Lietuvos laisvę. Nevalia apsigaudinėti: kiek sumažėja gimstančių kūdikių, tiek tampame silpnesni išlaikyti ir apginti laisvę. Šiais metais dėkojame Dievui už atgautą laisvę ir apmąstome, ką turime daryti, kad tą laisvę įtvirtintume tiek savo asmeniniame, tiek Valstybės gyvenime.

Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūs esate pašaukti laisvei, todėl nepataikaukite kūnui.“ Apaštalas primena, kad kūno darbai – tai visoks netyrumas, neteisingumas, gobšumas ir pan. Gavę Šventosios Dvasios dovanų, esame pajėgūs kovoti su blogiu ir jį nugalėti, pajėgūs atsakingai naudotis laisve, nelaukdami, kad kiti ką nors duotų, bet kasdien mąstydami, ką patys galėtume padaryti gero savo šaliai ir žmonėms.

Šventoji Dvasia, kurios dovanų gauname per Sutvirtinimo sakramentą, yra gyvybę ir džiaugsmą nešanti Dvasia. O ko jaunam žmogui daugiau norėti iš gyvenimo, jei ne tikro džiaugsmo bei viltingo optimizmo kurti jį tokį, kad jame klestėtų taika, meilė ir vienybė.

Šį sekmadienį visame pasaulyje meldžiamasi už dvasinius pašaukimus. Mums tai labai aktualu, nes Lietuva neturi užtektinai kunigų. Tiesa, pastaruoju metu jų skaičius šiek tiek padidėjo, bet nepakankamai. Be to, mūsų broliai ir sesės užsienyje taip pat prašo lietuvių kunigų, todėl labai svarbu, kad seminarijos nestokotų besirengiančių kunigo tarnystei.

Šiandien gavau laišką, kuriame prašoma šį sekmadienį melstis ne tik už pašaukimus į kunigystę ir vienuoliškąjį gyvenimą, bet ir už motinas. Pradžioje sutrikau, kodėl šį sekmadienį reikia melstis už motinas. Netrukus suvokiau: juk nuo jų daugiausia priklauso, kokie bus vaikai ir kokiomis vertybėmis jie vadovausis. Jeigu šiandien Lietuvoje turime dar daug kunigų, tai pirmiausia reikia dėkoti motinoms, iš kurių kunigai savo vaikystėje ir jaunystėje patyrė tiek daug gėrio, kad vėliau turėjo drąsos pasišvęsti ir tą gėrį dalyti atlikdami kunigiškąją misiją.

Kviečiu melstis už kunigus, už pašaukimus į vienuoliškąjį gyvenimą, už motinas ne tik šį Gerojo Ganytojo sekmadienį, bet ir nuolat. Kviečiu įsipareigoti melstis už vieną ar kitą konkretų kunigą, kad jis šventai atliktų savo tarnystę, nes nuo kunigų šventumo ir gero pavyzdžio daug priklausys, kokią turėsime ateities Lietuvą.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą