ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Įsakymas mylėti vienas kitą
Pamokslas pasakytas švenčiant Ligonių dieną Šiluvoje 2010 m. balandžio 30 d.

„Vaikeliai, aš jau neilgai būsiu su jumis. <...> Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34) – tai testamentiniai Jėzaus žodžiai savo mokiniams ir mums, priėmusiems jo Evangeliją ir pakrikštytiems Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.

Paskutinės vakarienės įvykiai, kai buvo paliktas šis meilės įsakymas, buvo jaudinantys ir labai svarbūs. Jėzus nuplovė mokiniams kojas, palikdamas būsimajai Bažnyčiai nuolankumo ir tarnystės pavyzdį. Paskui Jėzus įsteigė Eucharistiją – savo Kūno ir Kraujo auką ir liepė ją švęsti jo atminimui. O kai iš Vakarienės menės išėjo išdavikas Judas, Jėzus paliepė mokiniams vienas kitą mylėti taip, kaip jis mylėjo juos visus. Jėzaus meilę taikliausiai apibūdina jo paties pasakyti žodžiai: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris gyvybę už draugus atiduoda.“ Po šių žodžių netrukus Jėzus iš tikrųjų atidavė gyvybę už savo draugus – mus visus.

Mes nepakankamai suvokiame meilės reikšmę savo tikėjimo kelionėje. Dažniausiai manome, kad jei esame pakrikštyti ir sutvirtinti, jei sekmadieniais ateiname į bažnyčią ir jos reikalams paaukojame vieną kitą litą, jau esame visai neblogi katalikai. Tačiau Jėzus aiškiai sako: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Aiškiau pasakyti neįmanoma: tik vienu – meilės matu matuojami tikri Kristaus sekėjai. Jei mylima, tuomet stovima šalia Kristaus, jei nemylima – kiti tikėjimo ženklai nebetenka vertės. Taigi čia būtų galima padėti tašką, tačiau save tiksliai įvertinti gana sunku, todėl netrūksta saviapgaulės. Jei paklaustume tikinčiųjų, net savęs pačių, ar laikomės meilės įstatymo, tikriausiai visi atsakytume, jog tikrai laikomės. Kaip yra iš tikrųjų?

Tikra meilė atpažįstama ne iš žodžių, bet iš darbų. Pirmųjų amžių krikščionys taip paraidžiui vykdė meilės įsakymą, kad kurį laiką viskuo dalijosi tarpusavyje. Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad įtikėjusieji į Kristų parduodavo, ką turėdavo, atnešdavo prie apaštalų kojų, o tie dalydavo stokojantiems. Tikrai meilei visuomet reikia darbų, liudijančių, jog svarbiausias mūsų gyvenimo siekinys – save dalyti kitiems: mąstyti apie kitus, rūpintis kitais ir stengtis padėti kitiems, kai šie ko nors stokoja.

Apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims meilę labai taikliai apibūdina: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–6). Šitokios meilės labiausiai stokojame.

Apsidairykime aplink ir tučtuojau pastebėsime žmonių, vieni kitus kaltinančių, keikiančių, nekenčiančių, mąstančių tik apie savo naudą, su malonumu skaitančių kriminalinius nusikaltimus, kaip kam nors buvo padaryta bloga; matome žmonių, besidžiaugiančių neteisybe, nesugebančių atleisti, pavydinčių kitiems pasisekimo. Nemeilė yra pragaro būsena, nes į ją patekusieji sugeba tik nekęsti, bet nepajėgia mylėti. Dėl to mus mylintis Jėzus prieš mirtį pasakė šiuos reikšmingus žodžius: „Vaikeliai, aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“

Pirmąjį gegužės sekmadienį prisimename motinas ir už jas meldžiamės. Iš jų esame patyrę nesavanaudiškos, pasiaukojamos meilės, leidžiančios suprasti Kristaus meilės įsakymą ir juo vadovautis. Niekas iš vaikystės dienų nėra taip giliai įsirėžęs mūsų sąmonėje kaip motinos meilė, ir laimingas vaikas, galintis pasakyti, jog turėjo ar dar tebeturi gerą, mylinčią motiną. Šios meilės dvelksmas nuskaidrina vaikystę ir moko taip pat mylėti.

Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10). Ši gyvenimo pilnatvė pasiekiama tik mylint, todėl siekime tikros meilės. Tikras vargšas ne tas, kuris stokoja pinigų ar prabangių daiktų, bet tas, kuris nemyli ir yra nemylimas. Labai kukliai gyvenantis, bet meile spinduliuojantis žmogus yra pats laimingiausias. Mūsų Mokytojas kaip tik ir kviečia eiti šiuo meilės keliu, nes jis veda į amžinos meilės Šaltinį – Dievą.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą