ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Atidavę viską Tėvynei
Homilija pasakyta 2010 m. birželio 5 d. Nemunaityje pagerbiant Dainavos partizanus

Evangelija mums pasakoja apie neturtingą našlę, šventyklai paaukojusią paskutinį skatiką. Jėzus pagyrė ne daug aukojusius iš to, kas jiems atlieka, bet našlę, atidavusią viską. Jėzus pagyrė žmogaus didžiadvasiškumą.

Pats Jėzus, galėdamas pasirinkti saugų gyvenimą, pasirinko didžiausią skurdą, kuriame gyveno daugelis ano meto vargingų žmonių. Trejus metus jis, negailėdamas savęs, dalijo meilę, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas ligonius. Jam buvo likęs tas paskutinis skatikas – gyvybė, ir nedvejodamas paaukojo ją ant kryžiaus altoriaus.

Šiandien susirinkome pagerbti Lietuvos partizanus, atidavusius Dievui ir Tėvynei ne tik paskutinį skatiką, bet net savo gyvybę. Čia, Nemunaityje, 1945 m. birželio 2 d. Adolfo Ramanausko vadovaujami partizanai prisiekė ginti Tėvynę nuo okupantų. Lietuvos partizanai žinojo, jog stoja į nelygią kovą su Tėvynę pavergusiais priešais, bet jų sąžinė neleido ramiai žvelgti į daromas skriaudas tiek pavieniams žmonėms, tiek visai šaliai.

Šiandien su didele pagarba žvelgiame į tuos Lietuvos vyrus ir moteris, kurie anuomet nesuabejojo rizikuoti viskuo – saugiu gyvenimu ir net savo gyvybe. Ant Lietuvos laisvės aukuro buvo sudėta kelios dešimtys tūkstančių gyvybių. Kai kam atrodo, kad jos buvo beprasmės. Auka, ypač gyvybės auka už Tėvynę, visuomet yra prasminga, nes liudija didelę meilę. Ta meilė, kaip estafetė perduodama iš kartos į kartą, ir palaiko tautos dvasinę gyvybę.

Tik įsivaizduokime, kad Lietuvos partizanų aukos nebūtų buvę ir visi lietuviai būtų bailiai rūpinęsi tik savo saugumu ir gerove. Per 50 okupacijos metų būtų buvusi visiškai numarinta Lietuvos dvasia.

Lietuvos partizanų dvasia buvo gyva per visą okupacijos laikotarpį. Ji tarsi ugnis po pelenais nuolat ruseno, ir jos blykstelėjimus matėme sąžinės kalinių teismuose, pogrindžio spaudoje, tikėjimo ir tautinių tradicijų branginime ir dar daug kur kitur. Jei ne Lietuvos partizanai, nebūtų buvę Sąjūdžio, Baltijos kelio, Sausio 13-osios didvyrių. Daug ko nebūtų, kuo šiandienė Lietuva gali didžiuotis prieš visą pasaulį.

Prieš 65 m. įvykusi partizanų priesaika Nemunaičio bažnyčioje yra labai iškalbinga ir atskleidžia, kas gi buvo to švento pasiryžimo ginti savo Tėvynę nuo priešų Įkvėpėjas ir palaikytojas. Tai – Bažnyčia. Nors tiesiogiai ji nekvietė žmonių į kovą, bet vienareikšmiškai palaikė laisvės idėją ir visus, kurią ją gynė. Neatsitiktinai per lagerius ir kalėjimus perėjo trečdalis Lietuvos kunigų.

Okupantai žinojo, į ką reikia nukreipti represijų ugnį. Reikėjo aktyviausius Bažnyčios narius taip išgąsdinti ir priblokšti, kad jie ilgiems metams nutiltų ir nežadintų meilės pavergtai Tėvynei. Nepasisekė to padaryti. Už tai dėkojame Dievui ir gyvybę už laisvę paaukojusiems partizanams. Jų auka siuntė Dievo palaimą, kurią jautėme pačiais sunkiausiais Lietuvai laikais, kai kolaboravimas su okupantu daugelio jau buvo laikomas elgesio norma.

Jeigu Seimo ar Vyriausybės nariai, prieš prisiekdami, kaip tie Dzūkijos partizanai, atliktų nuoširdžią išpažintį, priimtų Komuniją ir priesaikos žodžius tartų ne tik jų lūpos, bet ir Dievą bei Tėvynę mylinčios širdys, per 20 laisvės metų neabejotinai būtume pasiekę kelis kartus geresnių rezultatų už tuos, kuriuos turime.

Mūsų visų pareiga neleisti, kad partizanų auka būtų bent kiek primiršta. Šiuo atžvilgiu turime mokytis iš žydų. Prie Negyvosios jūros yra Masados tvirtovė, kurioje prieš du tūkstančius metų žuvo daug izraelitų, nenorėjusių tapti romėnų vergais. Paskutinieji likę gyvi rinkosi mirti, bet nepasiduoti vergijai. Gidai su pasididžiavimu pasakoja apie Masados gynėjus ir jų auką. Jie prisimena ir savo vaikams perduoda tai, kas vyko prieš tūkstančius metų. Mes gi užmirštame taip neseniai sudėtas didžiules aukas. 

Reikia siekti, kad Lietuvos vaikai būtų mokomi tapti ne kažkokiais pasaulio piliečiais, bet mylinčiais tėvų žemę, aplaistytą sukilėlių, partizanų ir visų kovotojų už laisvę krauju. Niekam neįdomūs bedvasiai pinigų garbintojai, egoistai, visur siekiantys tik savo naudos, netikras yra bedvasis televizijos žvaigždžių spindėjimas. Tikra yra tik ant aukos aukuro suliepsnojanti meilė. Šiandienei Lietuvai jos labiausiai reikia. Tik ji gali palaikyti tautos gyvybę. Tą ugnį kūrenkime savo širdyse ir kaip sugebėdami perduokime ją jaunimui.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą