Kauno arkivyskupija

archyvas

užsisakyti naujienas

klausimai ir atsakymai

nuorodos

medis

paieška

www.katalikai.lt

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Gailestingumo sekmadienis
Pamokslas pasakytas Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje 2010 m. balandžio 11 d.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai rinkdavosi Saliamono stoginėje ir vis daugėjo žmonių, įtikėjusių į prisikėlusį Kristų. Žmonės nešdavo ligonius bei netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi (plg. Apd 5). Jėzaus mokiniai vykdė savo Mokytojo paliepimą skelbti Evangeliją, išvarinėti demonus ir gydyti žmones. Pirmieji krikščionys buvo ne šio pasaulio galingieji, pertekę medžiaginių gėrybių, bet silpni, kenčiantys ir daug ko stokojantys. Tokia buvo pirmykštė krikščionių bendruomenė – Bažnyčia.

Iš tikrųjų Bažnyčia yra bendruomenė, priimanti visus geros valios žmones – turtingus ir vargšus, mokytus ir beraščius, sveikus ir turinčius fizinių bei dvasinių negalių bei jų neturinčius. Jeigu gerai įsižiūrėtume į save ir mums nesukliudytų išdidumas, skatinantis save laikyti pačiais geriausiais ir išmintingiausiais, tuomet kiekvienas savyje pamatytume daug silpnybių ir visokeriopo vargo. Tai tarsi nematoma mėnulio pusė, paslėpta nuo žmonių akių – tai, kas dedasi mūsų širdyje, žino tik Dievas ir galbūt mes patys, jeigu tik norime žinoti ir pripažinti.

Mes kenčiame dėl savo nepajėgumo pasiekti tai, ko trokštame, dėl savo silpnybių, kurios kartais mus padaro nuodėmės vergais, dėl savo abejonių, kurios neleidžia tvirtai tikėti į Dievą ir pasinaudoti jo gailestingąja meile, kenčiame dėl meilės stokos, kuri mūsų gyvenimą daro niūrų ir kartais sunkiai pakeliamą, pagaliau kenčiame, praradę viltį, kad gyvenimas nesikeičia į gera taip, kaip norėtume.

Evangelija pasakoja apie Kristaus mokinį Tomą, kuriam nebuvo lengva įtikėti į prisikėlusį Kristų. Po tragiškų įvykių Jeruzalėje, kai buvo nukryžiuotas Jėzus, Tomas buvo visiškai suglumęs. Jo sieloje viešpatavo tamsa, nes viltys buvo sudužusios. Išgirdęs draugus kalbant apie pasirodžiusį Jėzų, Tomas negalėjo patikėti, nes jį buvo sukaustęs nusivylimas. Tomas ne šiaip sau pasakė, jog patikės Prisikėlusiuoju tik tuomet, kai savo akimis pamatys Jėzaus žaizdas. Jam per sunku buvo patikėti, jog Mokytojas gali būti prisikėlęs.

Šiame Evangelijos pasakojime svarbiausias yra ne Tomas. Tokių tomų pilnas pasaulis, ir mes visi dažnai būname panašūs į šį abejojantį ir viskuo nusivylusį Kristaus mokinį. Evangelijos pasakojime svarbiausias veikėjas yra iš mirties prisikėlęs Jėzus Kristus – Dievo Sūnus. Jis pasirodo Tomui ir su kaupu išpildo jo prašymą. Jis nepriekaištauja Tomui dėl jo netikėjimo, bet tiesiog kreipiasi į sutrikusį mokinį ir jam sako: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis (Jn 20, 27). Staiga Tomo sieloje nušvito dangus, ir savo džiaugsmą jis išreiškė šūksniu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (20, 28).

Kiek daug šiandien Lietuvoje ir pasaulyje yra nusivylusių bei dvasiškai sergančių žmonių! Pikti, viskuo nusivylę, keikiantys visas valdžias, bėgantys iš Lietuvos, įklimpę į alkoholį ar narkotikus, sekso vergės ir vergai, dėl pinigų darantys nusikaltimus, dažnai balansuojantys tarp gyvenimo ir mirties – šie žmonės yra sunkesnėje padėtyje už Tomą. Pastarasis buvo sumišęs ne dėl savo kaltės, bet dėl nelemtų aplinkybių, o dauguma nūdienos nelaimėlių atsiduria apverktinoje padėtyje dažniausiai dėl to, kad nepaiso Dievo rodomo kelio – Dekalogo. Tačiau jie visi reikalingi Dievo pasirodymo ir švelnaus jo prisilietimo. Bet kaip tai padaryti, jei žmonės dažnai patys nenori būti Dievo išgydomi?

Deja, dažnai ir Dievas, būdamas be galo geras ir gailestingas, negali žmogui padėti. Žmogus turi laisvą valią ir gali Dievui atsukti nugarą, net piktžodžiauti jo atžvilgiu. Taip dažniausiai daro savo nuodėmių bei klaidų sužeisti, dėl to labai toli nuo Dievo atsidūrę žmonės,. Kartais jie, norėdami paslėpti savo dvasines bėdas, niekina tikinčiuosius, save laiko išmintingiausiais. Tokių žmonių ypač gausu interneto erdvėje. Psichologams nebūtų sunku įvertinti jų būseną. Tačiau Jėzus Kristus taip pat myli juos tokius, nes ir už juos mirė ant kryžiaus. Bažnyčia ne niekina, bet ragina už dvasiškai sužeistus melstis, daryti atgailą ir jei ne žodžiu, tai bent geru savo tikėjimo liudijimu žadinti juos atsigręžti į Dievą.

Jeigu Tomas, atsidūręs dvasinėje naktyje, nebūtų atėjęs pas draugus – Jėzaus mokinius, nebūtų ieškojęs šviesos, jis nebūtų buvęs išgydytas. Šiandien matome labai apgailėtiną padėtį, kai dvasiškai pasiklydę žmonės ieško pagalbos ten, kur jos neįmanoma rasti. Net internete reklamuojami visokiausi būrėjai, aiškiaregiai, astrologai ir kt., ir žmonės kviečiami jiems patikėti savo sielas. Dažnai nutinka, kad užuot gavęs pagalbą žmogus įklimpsta į dar didesnes bėdas, nes velnias, būdamas melo tėvas, turi savo būdų, kaip dvasinėje tamsoje klaidžiojančius vis labiau pavergti.

Dievo Gailestingumo sekmadienis ne tik primena per seserį Faustiną apreikštą Dievo gerumo ir meilės jūrą, kurioje galime paskandinti savo nuodėmes, abejones, nusivylimus ir bet kokią dvasinę tamsą. Jis kviečia mus ieškoti ramybės ir atgaivos prie Jėzaus Širdies. Ši Jėzaus Širdis plaka Eucharistijoje. Todėl kasdienė Komunija, priimama esant malonės būklės, ypač bendruomeninis Mišių šventimas tegu būna ne sunki pareiga, bet Dievo padovanota galimybė sutikti Jėzų ir patirti jo meilės galybę.

Šiose Mišiose patikėkime Dievo Gailestingumui ne tik prie Katynės žuvusį Lenkijos Prezidentą ir jį lydėjusius aukštus asmenis. Patikėkime Dievo Gailestingumui sovietų NKVD sušaudytus apie 22 tūkst. Lenkijos karininkų ir kitų šios valstybės žmonių, kuriuos prezidentas norėjo pagerbti. Patikėkime Dievo Gailestingumui visus, kurie dėl šių tragiškų įvykių labai kenčia.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą