ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Kunigų metų šventimas
Homilija pasakyta Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis pradedant Kauno metropolijos kunigų simpoziumą 2010 m. gegužės 11 d.

Į žilagalvę Kauno arkikatedrą, po dvejų metų švęsiančią 600 metų amžiaus jubiliejų, Kunigų metų proga susirinko didelis būrys kunigų iš Kauno arkivyskupijos ir Telšių, Šiaulių bei Vilkaviškio vyskupijų padėkoti Dievui už kunigystės dovaną ir paliudyti savo pasiryžimą ištikimai nešti Kristaus Evangeliją į šių dienų Lietuvą. Sveikinu brolius vyskupus ir kunigus ir savo atvykimu mus pagerbusį Šventojo Tėvo Benedikto XVI atstovą apaštališkąjį nuncijų Luigi Bonazzi.

Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome pasakojimą apie Pauliaus nuotykius skelbiant prisikėlusįjį Kristų (Apd 16). Makedonijoje vieni žmonės jį labai draugiškai priėmė, kiti gi jį, kaip tvarkos ardytoją, suėmė, nuplakė rykštėmis ir uždarė į kalėjimą. Bet džiugus paradoksas – kalėjimo viršininkas pačią pirmąją įkalinimo naktį tapo krikščioniu. Į jo klausimą: „Ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“, Paulius atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“ Pasakojimas baigiasi kalėjimo viršininko krikštu ir džiūgavimu įtikėjus į Dievą.

Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas labai padrąsina mus, vyskupus ir kunigus, šiandien labai dažnai susiduriančius su priešišku pasauliu. Daugelio akyse mes šiandien esame kaip tie du Kristaus mokiniai Paulius ir Silas, drumsčiantys žmonėms ramybę. Jie norėtų būti ramūs, visas viltis sudėję tik į žemę. Jie norėtų gyventi taip, kaip diktuoja blogio pavergtas pasaulis, garbindami susikurtus stabus, bet vyskupai ir kunigai drumsčia jiems ramybę, skelbdami prisikėlusį Kristų ir kviesdami amžinųjų vertybių neiškeisti į laikinąsias.

Nežinau, kas sunkiau, – ar vieną kartą būti nuplaktam rykštėmis, ar kiekvieną dieną girdėti niekinimus, kurių nesi užsitarnavęs. Pauliaus kelionė per pagoniškąją Europą drąsina nūdienos kunigus eiti per dabartinę Europą ir primena, kad kunigystė yra duodama ne tam, kad už sąžiningą tarnystę būtų keliamos ovacijos, bet kad ištikimai būtų vykdoma Kristaus misija, o Evangelija skelbiama net tuomet, kai tenka susidurti su kryžiaus paslaptimi.

Pradėdami Kunigų metus, kai skaitėme popiežiaus Benedikto XVI Laišką kunigams ir planavome, kaip praleisime tuos metus, tikriausiai nesitikėjome, kad greitai tapsime taikiniais, į kuriuos nuolat bus mėtomi akmenys – negailestingi kaltinimai, jog esame iškrypėliai, nusikaltėliai ir į juos panašūs. Turime pripažinti, kad kai kurie mūsų broliai vyskupai ir kunigai nekartą yra skaudžiai nusidėję, net nusikaltę ir užsitarnavę skaudžios kritikos. Privalome turėti drąsos metamų kaltinimų akivaizdoje nusižeminti, pripažinti, kad ir kunigai gali labai skaudžiai klysti ir kad jiems taip pat privaloma atgaila tiek už savo, tiek už brolių nuodėmes. Nieko nelaimėsime, teigdami, kad kunigų nusikaltimai Amerikoje, Airijoje ar Vokietijoje ne mūsų – juk Bažnyčia yra viena. Todėl kad ir kaip tolimame žemės kampelyje sukluptų kunigas ar vyskupas, tai žaibiškai beldžiasi į visų mūsų širdis ir sąžines.

Pavienių kunigų nuopuoliai negali užgožti kilnumo tų šimtų ir tūkstančių kunigų, kurie pasiaukojamai tarnavo ir tarnauja Lietuvos žmonėms. Nenukreipdamas žvilgsnio į labai tolimą praeitį, vien prisimindamas savo kartos kunigus, su šventu pasididžiavimu galiu tvirtinti: esu laimingas, priklausydamas šiam garbingam Kristaus draugų būriui.

Savo kunigiškąjį pašaukimą brandinau tuo metu, kai vienas po kito šimtai Lietuvos kunigų be jokios kaltės buvo siunčiami į sovietinį Gulagą. Tris kartus teistas ir penkiolika metų kalėjęs arkivyskupas Teofilius Matulionis labai teisingai viename laiške iš lagerio rašė: „Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus, kunigus, atsiuntė ten, kur tikintieji; kur avys, ten ir ganytojai.“ Jeigu tuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių kentėjo priespaudą, kunigai nebūtų buvę persekiojami, jie būtų praradę Dievo tautos pasitikėjimą. Jeigu šiandien, kai Bažnyčia negailestingai juodinama ir niekinama, vis tiek žmonės ja pasitiki, tai nuopelnas tų, kurie be kompromisų tarnavo Evangelijai ir prisiėmė visus smūgius, kuriuos Apvaizda siuntė mūsų šaliai.

Patys skaudžiausi pavienių kunigų nuopuoliai negali aptemdyti pasišventusio darbo, kurį atlieka dabarties kunigai. Kokių šaunių kunigų esama! Kunigų, suvokiančių, kad jų pasisekimas kyla ne iš asmeninės išminties ar kunigiškojo uolumo, kad visa ko šaltinis yra Jėzus Kristus, sutinkamas bendruomeninėje liturgijoje ir asmeninėje maldoje. Jeigu kartais kunigų nuopuoliai skaudžiai žeidžia vyskupo širdį, tai gražiai besidarbuojančių ir vienybės ryšį su Viešpačiu palaikančių kunigų prisiminimas guodžia ir drąsina.

Metropolijos kunigų simpoziume dalysimės savo kunigiškosios tarnystės patirtimi. Leiskite ir man pasidalyti, kas man buvo brangu ir ko nenorėčiau į nieką iškeisti.

Pirmiausia – tai kunigiškas celibatas. Jo nesuvokiantieji dažnai į mus, kunigus, žvelgia su priekaištu ar, geriausiu atveju, su užuojauta: koks nelaimingas esąs šeimos atsisakęs kunigas. Tai netiesa! Didžioji Dievo dovana, kurią gavau prisiimdamas celibatinį įsipareigojimą, buvo daugybės gerų, nuostabių žmonių bendruomenė. Per 48 kunigystės metus sutikau daugybę gerų kunigų, vienuolių, pasauliečių – vyrų ir moterų, kurių prisiminimą nešioju savo širdyje. Šie žmonės matydavo, kad kunigas nuo ryto iki vakaro dalija save, ir nelikdavo skolingi. Jų meilė pasiekdavo net gyvenant už tūkstančių kilometrų Urale ir Sibire.

Antroji Dievo dovana per kunigystės metus buvo kryžius. Jis nebuvo nepakeliamas – daugelis Lietuvos kunigų keliskart daugiau kentėjo. Daugybė sutiktų kryželių padėjo labai sėkmingai išvengti tų gundymų ir klystkelių, kuriuos ne kartą kunigui nelengva išvengti. Šiandien aiškiai matau, kad nereikia per daug gailėti, kai kunigas patiria vienokių ar kitokių sunkumų; reikia bijoti tik tuomet, jeigu jam viskas labai sekasi, tarsi kunigiškoje tarnystėje nereikėtų sekti paskui Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį Kristų.

Trečioji kunigystės dovana – tai Viešpaties artumo patirtis. Su baime žvelgiu į kunigus, kurie daug dirba, bet apleidžia maldą, apleidžia tuos būtinus susitikimus su Viešpačiu, be kurių kunigo misija netenka svarbiausio pagrindo. Kaip galima skelbti Kristų kitiems, jei pačiam skelbėjui sunku kasdien pabūti valandėlę su savo Viešpačiu, įsiklausant, ką jis sako ir ko jis nori iš savo kunigo.

Ketvirtoji dovana – tai klerikalinės puikybės pragaištingumo suvokimas. Per ilgus kunigystės metus sutikau daugybę kunigų, tačiau laimingus mačiau tik tuos, kurie sugebėdavo nugalėti savo puikybę. Dideliam skausmui mačiau kunigus, praradusius bažnytinę dvasią ir skaudžiai klystančius. Ir tai visuomet buvo nesugebant nugalėti savo puikybės. Kai kunigas suvokia ir pradeda kovoti su įsivaizduota didybe, kai aiškiai suvokia, kad jis yra tik visų tarnas, tuomet velnias praranda savo galią jam. Todėl labiausiai prašau visus melsti kunigams nuolankumo dovanos, nes neįmanoma sekti paskui romų ir nuolankų Kristų nekovojant su savo išdidumu. Paties šėtono ištartas „netarnausiu“ sudūžta atsimušęs į nuolankų Marijos žodį: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą