ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Žmones vienijanti Dvasia
Sekminių homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje, 2010 m. gegužės 23 d.

„Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!“– per Sekmines ir kitomis progomis šiais maldos žodžiais kreipiamės į Dievą, prašydami, kad Šventoji Dvasia apsigyventų mumyse ir mums vadovautų. Kodėl prašome, kad Šventoji Dvasia pripildytų mūsų širdis meilės?

Pradžios knygoje pasakojama apie iš Rytų atkeliavusius ir Šinaro krašte įsikūrusius žmones. Kartą jie sumanė pasistatyti dangų siekiantį bokštą, kuris turėjo būti jų vienybės ženklas ir garsinti jų darbus pasaulyje. Žmonės pradėjo statybą, bet jos neužbaigė. Dievas sumaišė jų kalbą, ir jie, negalėdami susikalbėti, išsisklaidė. Vietoj puikaus miesto liko tik griuvėsiai, vadinami Babelio vardu.

Šventojo Rašto pasakojimas apie dangų siekiančio bokšto statybą padeda mums geriau susivokti, kas gali būti žmonių vienybės ryšys. Šis pasakojimas ypač aktualus šiandien, kai po ilgai trukusios nelaisvės pradėjome statyti savo laisvės bokštą ir praėjus dvidešimčiai metų akivaizdžiai matome, jog nebesusikalbame kaip tie Šinaro krašto žmonės ir išsivaikščiojame.

Kokia yra svarbiausia žmonių nesusikalbėjimo priežastis? Meilės kitiems stoka ir per daug meilės sau. Netvarkingos, narcisistinės meilės. Kai žmogus stokoja meilės kitiems, jis pradeda girdėti ir matyti tik save patį. Jam pradeda atrodyti, kad tik jis vienas yra protingas. Nemylėdamas kitų, žmogus tampa savimyla. Kadangi tokių žmonių niekas nemėgsta, savimylos pasmerkia save izoliacijai – jie lieka kitiems neįdomūs ir nereikalingi. Tai tik save mylinčio žmogaus asmeninė tragedija. Tačiau kai tokių tik save mylinčių ir vertinančių žmonių visuomenėje atsiranda daug, tuomet tauta dvasiškai suserga. Šios ligos vaisiai – visuomenės degradacija, žmonių susipriešinimas ir visuotinis nusivylimas. Mylėti nesugebantys žmonės pradeda nesusikalbėti ir skirstytis. Vieni apsitveria aukštomis mūro tvoromis, kiti važiuoja laimės ieškoti už jūrų marių. Meilės stokojančios šeimos griūva kaip kortų nameliai. Meilės nepatiriantys vaikai ne kartą būna nustumiami į gyvenimo pakraštį ir pastūmėjami tapti nusikaltėliais. Be meilės televizijos programų kūrėjai žiūrovus murgdo nusikaltimų užkaboriuose. Sociologai tvirtina, kad visam laikui Tėvynę paliekantys žmonės dažniausiai būna praradę meilę gimtajam kraštui. Tik meilė riša ir vienija, o kai jos nelieka, tuomet pasakoma: Lietuva man nieko nedavė. Gaila, kad tokiais atvejais niekas neklausia savęs: o ką aš daviau Tėvynei?

Jėzus Kristus pažadėjo savo mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią – tiesos ir meilės Dvasią, kuri turėjo apšviesti, sutvirtinti ir suvienyti. Prieš įžengdamas į dangų, Jėzus kvietė mokinius mylėti ir būti vieningus: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Jėzus meldėsi: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegu ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21). Vienybės būtinumą įsakmiai primena tautų apaštalas Paulius: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

Sekminių dieną, kai ant apaštalų nužengė Dievo Dvasia, jie kalbėjo prie namo susirinkusiems įvairių kalbų žmonėms, o šie stebėjosi, kaip čia yra, kad jie supranta, ką kalba. „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos <...> gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 9–11). Meilės Dvasia leido skirtingų tautų žmonėms suprasti apaštalų kalbą. Meilė visuomet leidžia suprasti kitą žmogų.

Mums gyvybiškai reikia Sekminių stebuklo. Mums reikia Šventosios Dvasios dovanų – visų pirma meilės dovanos; reikia, kad žmonių santykiuose atsirastų vis daugiau meilės. Reikia meilės Seime, savivaldybėse, televizijos programose, įstaigose, universitetuose, mokyklose. Tik sugrąžinus meilę į visą visuomenę galima prikelti Lietuvą. Klysta manantys, kad Lietuvą prikels laukiamas ekonominis suklestėjimas. Stato ir kuria tik meilė, gebanti pasišvęsti, tarnauti, dalyti save kitiems.

Šiandien, jausdamiesi tarsi įkritę į savo žmogiškojo skurdo duobę, kur nėra meilės, nuolankiai maldaujame: „Viešpatie, atsiųsk Šventąją Dvasią ir užkurk mumyse savo meilės ugnį.“ Tegu ši malda virsta nuolatine mūsų pastanga šalinti iš kasdienio gyvenimo bet kokias nemeilės bei priešiškumo kitiems apraiškas ir vis dažniau mąstyti, kuo galėtume dvasiškai ar medžiagiškai padėti šalia mūsų gyvenantiems žmonėms.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą