Kauno arkivyskupija

archyvas

užsisakyti naujienas

klausimai ir atsakymai

nuorodos

medis

paieška

www.katalikai.lt

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Birželis kviečia į atgailą
Pamokslas Šiluvoje 2010 m. birželio 13 d. minint Lietuvos okupacijos 70-ąsias metines

Samuelio knygoje pasakojama, kaip pranašas Natanas karaliui Dovydui priminė, kiek daug šis buvo gavęs iš Viešpaties ir kaip skaudžiai nusidėjo, leisdamas nužudyti hetitą Uriją ir sau paimdamas jo žmoną. Karalius Dovydas tarė: „Nusidėjau Viešpačiui.“ Kaltės pripažinimas ir atgaila padėjo karaliui dvasiškai prisikelti ir toliau ištikimai tarnauti Dievui.

Jėzaus elgesys su nusidėjėliais buvo labai vienareikšmiškas. Jis skaudžiai bardavo puikybės kupinus fariziejus bei Rašto žinovus ir neatstūmė nė vieno nusidėjėlio, kuris nuoširdžiai darė atgailą. Luko evangelijoje randame nuostabų pasakojimą apie nusidėjėlę moterį, fariziejaus namuose viešai atgailavusią už savo nuodėmes. Ji verkdama bučiavo Jėzui kojas ir iš pagarbos tepė jas tepalu. Fariziejui, pasipiktinusiam, kodėl leido nusidėjėlei prisiartinti, Jėzus pasakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47). Ne nuodėmę pamilo – Dievą. Atgailaujančiai moteriškei Jėzus tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (7, 50).

Jėzaus elgesys su nusidėjėliais amžių būvyje leido milijonams suklydusių žmonių prisikelti naujam gyvenimui. Jėzus už mūsų nuodėmes sumokėjo savo kraujo kainą, tačiau neatleido žmogaus nuo atgailos. Kad suklydęs prisikeltų, žmogus privalo pripažinti kaltę ir aiškiai apsispręsti keisti gyvenimą.

Birželio mėnuo Lietuvos žmonėms primena labai skaudžią praeitį. 1940 metais sovietų įvykdyta okupacija atnešė nesuskaičiuojamų nelaimių: tai nekaltų žmonių areštai, įkalinimai ir trėmimai į Sibirą; kova su partizanais; prievartinė kolektyvizacija, atimant iš žmonių žemes, gyvulius ir ūkio padargus; kova prieš tikėjimą ir vertimas stoti į bedieviškas organizacijas. Visa ši prievarta paliko gilius pėdsakus lietuvio sieloje.

Tai, ką darė nuožmusis okupantas, yra tik viena medalio pusė. Okupacija buvo didelis iššūkis Lietuvos žmonėms, kurių dauguma – katalikai. Pavojaus akivaizdoje žmogus visuomet yra gundomas prisitaikyti, atsižadėti principų ir pradėti tarnauti okupantams. Sovietinis saugumas verbavo žmones išdavinėti pačius artimiausius žmones – kaimynus, draugus, bendradarbius. Skaudi tikrovė: palūžusiųjų buvo ne šimtai, bet šimtai tūkstančių.

Šiandien, minėdami okupacijos 70 metų, ko gero, turime ne tiek kalbėti apie okupanto padarytus nuostolius– tegu juos skaičiuoja kompetentingos valstybės institucijos, – bet mąstyti apie dvasinius sužeidimus, kuriuos reikia išsigydyti. Didžiausias dvasinis sužeidimas buvo kolaboravimas su okupantais. Nemanau, kad reikalinga kiekvieno suklydusiojo vieša atgaila. Vis dėlto rimta atgaila yra būtina, ir ne vien dėl Lietuvos. Ji būtina pačiam žmogui, neatsispyrusiam ir nuėjusiam tarnauti tautos priešams siekiant gauti sotesnį duonos kąsnį arba užsitikrinti asmeninį saugumą. Deja, atgaila visuomet yra labai sunki, nes žmogui reikia įveikti savimeilę ir pripažinti, kad Tėvynės meilė buvo į ją iškeista.

Minėdami 70-ąsias okupacijos metines, nesusikoncentruokime į tai, ką mums reikėjo iškentėti, bet daugiau mąstykime, kaip išlaikyti viltį, kaip padėti parpuolusiems prisikelti. Jeigu tik pasmerksime kolaboravusius su okupantais, dar labiau pastūmėsime juos užsisklęsti savo klaidose. Bandykime į visus klydusius ir klystančius žmones žvelgti Kristaus akimis: su gailesčiu, užuojauta ir meile. Toks krikščioniškas elgesys visiškai nereikalauja, kad juoda turėtume vadinti balta. Visai ne. Tačiau turime melstis už dvasiškai susižeidusius žmones ir linkėti jiems ne maskuoti padarytas klaidas, bet drąsiai už jas daryti atgailą. Tai vienintelis tikras kelias į savo dvasinį prisikėlimą. Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo greičiau prisikels ir mūsų Tėvynė. Birželis tepakviečia daugelį mūsų tautiečių per atgailą į prisikėlimą.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą